“Mano vaikas visada vėluoja, nors aš laiku jį pažadinu, paruošiu pusryčius ir t.t.”
“Jam nerūpi, ką aš sakau! Jis manęs neklauso!”
Ar tokie “geri”, įtampą dvelkiantys tėvų ketinimai ne stabdo vaiko brandos, gebėjimo augti ir suaugti, suvokiant priežasties ir pasekmės ryšį? Būtent priežasties ir pasekmės suvokimas moko vaiką prisiimti atsakomybę už savo sprendimus ir jausti atsakomybės svorį. Tėvai “greitoji pagalba” kenkia savo vaikų ateičiai!
Nereikia bijoti leisti, jog vaikui kažkas nepavyks. Nesėkmė moko ištirti galimybes, grūdina, stiprina apsisprendimą ir moko naujų dalykų gyvenime. Suprantama, kad tėvams reikalingas nuolankumas, kurio dėka galima drąsiai leisti savo vaikui klysti… Bet juk tai ir kuria žmogaus charakterį ir atsparumą!
Leisdami vaikams klysti parodome…
Meilę. Mes mylime juos, bet tai nereiškia, kad visada apsaugosime nuo skausmo ar kančios.
Drąsą. Mes bijome, ką kiti pagalvos, jei mūsų vaikas nepaklusnus arba padarė neteisingus sprendimus. Mūsų drąsa naudingesnė, nei baimė kitų nuomonės!
Pasitikėjimą. Čia vėl baimės vaidmuo… Klystant mokomasi atsakomybės, todėl pasitikėkime vaikais ir mokykime tinkamai įvertinti klaidas.
Kaip ugdomi įpročiai. Naujagimiai yra visiškai priklausomi nuo savo tėvų. Tačiau jie auga ir įgyja tam tikrus įpročius. Vienas iš svarbių įpročių, yra mokytis pamatyti ir tinkamai įvertinti savo klaidas. Svarbu pagal amžiaus tarpsnius suteikti vaikui laisvę pačiam daryti tam tikrus sprendimus.
Suteikiant vaikui laisvę klysti, mokome jį pasekmės principo. Tai apsaugo nuo neryžtingumo ir bauginančios ateities. Patikėkime savo vaikais, leisdami jiems klysti ir rodydami savo statydinantį pavyzdį.
Informacijos šaltinis: gyvosistorijos.wordpress.com
Palikti komentarą