Viskas apie vaiko adaptaciją darželyje ir mokykloje

Atkeliavo paskutinis vasaros mėnuo. Nors dar nerūpestingai norisi džiaugtis kiekviena vasaros akimirka, tačiau tėvų širdis jau aplanko nerimas. Artėja didžioji diena, kai mūsų atžalos peržengs darželio ar mokyklos slenkstį. Pirma diena darželyje, pirma diena mokykloje. Ne vienai mamai ar tėčiui rugpjūtį jau rūpi ne atostogos, nes iškyla daugybė klausimų, kurie neduoda ramybės iki tos svarbios visai šeimai dienos.

Keliaujame į darželį

Kaip vaiką rengti darželyje, kokius drabužėlius palikti spintelėje, ar valgys, ar miegos pietų, ar klausys auklėtojų, ar mano vaikas jausis gerai be manęs? Mamoms iškyla šimtai klausimų ir visus atsakymus galima rasti internete. Yra daugybė straipsnių apie vaikų adaptaciją. Atrodo, užtektų perskaityti, vadovautis patarimais ir viskas turėtų lengvai pavykti… Tačiau kodėl pirmosios savaitės darželyje kupinos didžiulio širdies skausmo, nerimo bei ašarų. Ar to įmanoma išvengti?

Galime Jus nuraminti, to išvengti nereikėtų. Tai natūrali būsena tiek vaikams, tiek tėvams, pereinant į naują gyvenimo etapą. Tačiau tėvų ir vaikų išsiskyrimo jausmą galima sušvelninti, nes viskas priklauso nuo tėvų požiūrio. Nuo mamos gebėjimo valdyti savo jausmus ir vaikams perduoti tiktai teigiamas emocijas. Kiekvienas vaikas nuo pirmų dienų jaučia savo mamą, jos nuotaikas, mintis, perima nerimą arba pakilią nuotaiką.

Kalbėsime ne apie vaikų adaptaciją, o apie mamos adaptaciją vedant vaiką į darželį. Ką mamai daryti, kad ji pati jaustųsi saugi ir suvoktų, kad jos vaiku bus pasirūpinta, jis bus pavalgęs, užmigs lovelėje pietų miegelio ir smagiai žais su kitais bendraamžiais. Kaip uždaryti darželio duris ir ramia širdimi be ašarų palikti vaiką visai dienai? Nuo ko pradėti save ruošti adaptacijai?

Kalbiname psichologę Mildą Karklytę: „Manau, kad labai svarbus etapas, norint ramia širdimi išleisti vaikutį į pasaulį – tinkamo darželio pasirinkimas. Jei žinosime, jog su mūsų vaiku tinkamai elgiamasi, sutampa ugdymo požiūriai, tikrai liks mažiau nerimo mūsų širdyje.

Tuomet vertėtų pagalvoti: ,,O kaip aš jausčiausi, jei vieną dieną iš esmės pasikeistų mano gyvenimas – rutina, darbotvarkė, žmonės šalia, maistas ir t.t.? Nei į gerą, nei į blogą, tiesiog būtų kitaip nei esu įpratęs? Ar aš nuo pat pirmos dienos jausčiausi lyg niekur nieko? O gal kiltų įvairių jausmų, tarp jų ir neigiamų?“

Jei atsakysite taip, kaip ir daugelis suaugusiųjų – ir Jūs, būdamas suaugęs, sąmoningas, visko matęs žmogus, patirtumėte įvairių neigiamų emocijų.

Tad ar galime tikėtis, kad mažas vaikutis, kurio visas pasaulis iki šiol buvo namai, turintis mažai gyvenimo patirties, reaguos į tokį pasikeitimą tik džiugiai? Tikriausiai – ne, tiesa?

Ir tai tikrai nereiškia, kad šis pokytis yra blogas, tiesiog tai yra natūrali mažo žmogučio reakcija.

Jei pažiūrėtume į vaikučio neigimas emocijas kaip į natūralų dalyką, o ne kaip į blogą ženklą apie darželį, galbūt būtų lengviau ištarti vaikui: ,,Iki vakaro, mažuti“.

Kitas dalykas, apie kurį siūlau pagalvoti – kad darželis yra itin svarbus tinkamai vaiko raidai. Čia mažasis mokosi bendrauti, bendradarbiauti, laikytis taisyklių, tinkamo socialinio elgesio, ugdo kantrybę, lavina savo kognityvinius ir fizinius įgūdžius. Tai yra vaiko išėjimas į visuomenę, kurioje jam reikės gyventi visą savo gyvenimą. Tad savo vaikučiui mes duosime labai daug, leisdami jam mokytis to, kas jam labai svarbu, nenorėdami jo pernelyg pririšti prie savęs.

Pagalvokime, kokia būtų mūsų savijauta, jei iš esmės keistųsi mūsų gyvenimas. Kokie jausmai mums tada kiltų? O jei tuo metu mes matytume susikrimtusius ir ašarojančius artimuosius, kurie tiesiogiai ar nebyliai sakytų: ,,O, Dieve! Nutiko išties kažkas blogo. Situacija labai bloga.“ Ką mes jaustume tada? Kaip tai įtakotų situacijos įveikimą? O kokie jausmai užvaldytų, jei matytume ramius artimųjų veidus ir akis, sakančius: ,,Aš matau, kad tu dabar esi sunerimęs/išsigandęs/supykęs… Suprantu tave, juk tiek daug gyvenime pasikeitė. Lukterkim ir pamatysim, kad viskas yra gerai. Myliu tave.“

Priklausomai nuo artimųjų reakcijos į įvykius mūsų gyvenime keičiasi ir mūsų pačių jausmai, elgsena. Ką pasakyti savo vaikams, mes geriausiai pajausime patys.

Tai, kaip keičiasi mūsų jausmai priklausomai nuo artimųjų reakcijos, turbūt reikėtų padauginti iš 100 – taip keičiasi vaiko reakcija, priklausomai nuo mamos reakcijos.“

Dar vienas svarbus aspektas, palengvinantis šeimos adaptaciją naujų pokyčių metu, tai glaudus ryšys tarp tėvų bei auklėtojų. Nuo kada pradėti vaikui pasakoti apie artėjančius pasikeitimus? Darželyje vaikams keičiasi dienos režimas, atsiranda įvairių taisyklių, kurių namuose nebuvo. Keičiasi valgymo laikas, miego valandos. Kada namuose patartina pradėti laikytis režimo, panašaus į darželio? Lopšelio-darželio ,,Bebenčiukai“ pedagogai pataria: ,,Rekomenduojame pradėti pratinti būsimąjį lopšelinuką prie dienos režimo iškart po pirmo apsilankymo darželyje. Nėra svarbu, kiek laiko liko iki darželio lankymo pradžios. Kuo ilgiau vaikutis laikysis darželio režimo namuose, tuo paprasčiau bus pradėjus lankyti darželio grupę. Remdamiesi savo patirtimi ypač didelį dėmesį siūlome atkreipti į miego režimą. Priprasti prie valgymo laiko yra daug lengviau, mat iki pietų miegelio yra 3 valgymai, išalkus tikrai pavalgys. Bet užsimanius vaikui miegoti pasivaikčiojimų lauke metu, gali būti kiek sudėtingiau. Linkime sklandžių adaptacijų!“

Kadangi turite 6 metų patirtį darželių versle, papasakokite kaip pas Jus vyksta tėvų bei vaiko supažindinimas su darželiu. Įdomi Jūsų nuomonė, kokiame amžiuje vaikai adaptuojasi lengviausiai? Ar 2 metų vaikas jau yra pasiruošęs praleisti dieną be mamos? ,,Parko darželis “ atstovas teigia: ,,Aptariant vaiko adaptacijos darželyje klausimą vienareikšmiško atsakymo nėra. Viskas labai priklauso nuo vaiko individualių savybių, poreikių ir savarankiškumo. Vieni vaikai lengviau prisitaiko prie naujos aplinkos, kiti – sunkiau. Vieni vaikai jau dvejų metų yra pasiruošę, o kiti – ir penkerių dar nėra pasirengę lankyti darželio. Praktika rodo, kad apie pusę vaiko adaptacijos sėkmės lemia, ar tinkamai patys tėvai bus pasiruošę naujam jų gyvenimo etapui. Palengvinat adaptacijos periodą būtinas auklėtojų ir tėvų bendradarbiavimas. Maloniai kviečiame tėvelius su vaikučiais kelias savaites prieš rugsėjo pirmąją ateiti apžiūrėti darželio, susipažinti su auklėtojomis, nauja aplinka, taisyklėmis. Vaikams, kuriems adaptuotis sunkiau, taikome individualius adaptacijos metodus.“

Labai svarbu teigiamai nupiešti darželio paveikslą. Kalbėkimės su savo atžalomis, ir nesvarbu, kad mažajam tik pusantrų metukų, jis puikiai girdi ir supranta savo tėvus. Tik jausdamas teigiamas emocijas bei tėvų pasitikėjimą, jis, gal ir nedrąsiai, bet ryžtingai žengs žingsnelį į naują savo gyvenimo etapą.

Keliaujame į mokyklą

Prisiminkime laikus, kai patys pirmą kartą žingsniavome į rugsėjo pirmosios šventę. Tuomet ta diena atrodė stebuklinga: balti kaspinai plaukuose, rankose gėlės pirmajai mokytojai. Daugybė naujų veidų ir begalinis džiaugsmas širdyje: „Aš jau didelis, aš einu į mokyklą“!

Tačiau šventė greitai baigiasi ir jau sekančią dieną prasideda tikrasis gyvenimas mokykloje. Pradėję lankyti mokyklą pirmokai susiduria su daug iššūkių: nauja veikla, nauja aplinka, nauji žmonės, nauji reikalavimai, naujas režimas bei pareigos. Susitvarkyti su tokiais pasikeitimais iš tiesų yra labai sunkus uždavinys, o be pagalbos – neretai ir neįmanomas. Tėvų vaidmuo vaiko adaptacijai mokykloje yra labai svarbus.

Klausiame Vilniaus humanistinės mokyklos direktorės/vadovės Sonatos Petraitienės: kaip psichologiškai paruošti vaiką pirmajai klasei?

„Pirmoji klasė yra kupina nuotykių, atradimų, draugystės, todėl šeimoje kalbėti apie mokyklą reikėtų džiugiai ir net šiek tiek pakylėtai. Juk pirmoji klasė yra ypatingas šeimos įvykis. Tai džiaugsmingas pripažinimas, kad vaikas auga, tampa mokiniu. Apie mokyklą kalbėkime pagarbiai, juk tai toji aplinka, kurioje realizuosis prigimtiniai vaiko siekiai – augti, tobulėti ir laisvėti. Nuostabu, jei suaugę, kalbėdami su vaiku laikysis išminties, t.y. nenukryps į kraštutinumus: nedejuos vien paminėjus žodį „mokykla“ ir nekels vaikams nepagrįsto nerimo, sakydami, jog nuo šiol vaiko gyvenimas taps sunkus. Arba priešingai – apie mokyklą visai nekalbės, nelaikys jos verta dėmesio, net menkins. Išmintingas suaugęs gali vaikui patvirtinti, jog mokykloje pasitaikys sunkumų, bus nelengvų užduočių, tačiau kiekviena įveikta kliūtis vaiką augins, plėtos jo gebėjimus. Kita vertus, tai gera proga patikinti vaiką, kad suaugę – tėveliai ir pedagogai – yra visada pasiruošę padėti, patarti ar tiesiog išklausyti.“

Pasiruošimas į mokyklą neapsiriboja vien tik ugdymo įstaigos pasirinkimu ar mokyklinių prekių pirkimu. Tėvai, išleidžiantys į mokyklą savo vaikus, dažnai susimąsto, ar jų atžalos pasirengusios lankyti mokyklą.

Ar jų sūnus ar dukra sutars su bendraklasiais, kaip jiems seksis bendrauti su mokytoja, ar jie pakankamai gerai skaito, rašo? Ar išdrįs paprašyti prireikus pagalbos? Darželyje auklėtojos irgi mokė būti savarankiškais, tačiau dažnai dar padėjo mažiesiems susitvarkyti ar apsirengti. Mokykloje vaikas persikelia į kitą savęs pažinimo lygį. Daugelį darbų jam tenka atlikti pačiam: susidėti daiktus, apsirengti, mokėti bendrauti draugų būryje, dalintis ir savarankiškai priimti įvairius sprendimus.

Taigi, ką turi mokėti būsimasis pirmokas, kad savo klasėje jaustųsi komfortabiliai ir ne prastesnis už kitus? Privačios mokyklos „Pažinimo medis“ pradinių klasių mokytoja Asta Navagruckienė pataria: „Visų pirma, vaikas turi būti socialiai pasiruošęs: mokėti apsirengti, nusirengti, užsisegti sagas, užsirišti batus. Labai svarbu, kad jis turėtų savitvarkos įgūdžius : mokėtų susidėti savo daiktus, pasiruoštų užduočiai, baigus – susitvarkytų darbo vietą. Būtina ugdyti jo savarankiškumą, leisti bandyti pačiam, nebijoti klaidų. Nuolat drąsinti ir skatinti patikint jam pareigas, kurios ugdys vaiko atsakomybės jausmą. Ne mažiau svarbu, kad vaikas mokėtų pabūti atsiskyręs nuo tėvų: klasėje su kitais vaikais, mokytojais, kad reikalui esant prašytų pagalbos, klaustų, nebijotų pasakyti savo nuomonę ir išklausytų kitą, draugautų ir dalintųsi.

Dažnai tėvai akcentuoja žinias ir pasiekimus, tačiau daug svarbiau vaikui jausti, kad mokymasis yra smagi ir įdomi veikla. Daugelis būsimųjų pirmokų jau moka skaityti, rašyti, skaičiuoti. Tačiau viso to klasėje mokiniai ir taip mokomi, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko gebėjimus ir poreikius. Todėl individualizuotos užduotys vaikui yra įveikiamos ir tuo pačiu nėra per lengvos.

Visada yra sveikintinas tėvų pokalbis su būsimuoju pirmoku apie tai, kas jo laukia mokykloje: dienotvarkę, pamoką, pertrauką, bendras taisykles ir t.t. Kiekvienas vaikas turi tvirtai žinoti, kad susidūrus su problemomis ar nesėkmėmis, visada sulauks tėvų ir mokytojos pagalbos.“

Taigi, ką turi mokėti būsimasis pirmokas, kad savo klasėje jaustųsi komfortabiliai ir ne prastesnis už kitus? Siekiant geresnės adaptacijos mokykloje svarbu lavinti vaiko socialinius gebėjimus, drausmingumą, organizuotumą, savitvardą, gebėjimą susikaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį. Vilniaus humanistinės mokyklos vadovė Sonata: „Sutelkto dėmesio išlaikymas pirmoje klasėje yra tik 10-15 minučių. Po to reikėtų daryti pertraukėlę arba keisti veiklą. Remdamasi savo pedagogine patirtimi galiu teigti, kad dėmesio išlaikymo skirtumai yra labai individualūs: vieni vaikai geba susikoncentruoti visą pusvalandį, kiti vos 5 minutes, todėl mokytojo jautrumas ir empatiškumas yra itin svarbūs. Vienam vaikui reikia nuolat padėti grįžti prie užduoties, kitam – leisti netrukdomam mokytis ilgesnį laiką, trečiam – laiku pasiūlyti kitokią užduotį.“

Pirmosiomis rugsėjo savaitėmis dauguma pirmokėlių į mokyklą keliauja noriai, linksmai nusiteikę pažinti, mokytis, atrasti. Ilgainiui kai kuriems vaikams noras eiti į mokyklą baigiasi. Jie eina bei grįžta iš mokyklos liūdni, pradeda ieškoti įvairių priežasčių neiti į mokyklą, bando išsisukti. Netgi gali suprastėti vaiko fizinė bei psichologinė būklė. Kokie veiksniai parodo, kad vaikui mokykloje nesiseka? Kada sunerimti ir kreiptis į specialistus? Privačios mokyklos „Pažinimo medis“ psichologė Romualda Rimašiūtė-Knabikienė: „Norint, kad vaikas jaustųsi laimingas, dalyvautų mokyklos gyvenime bei noriai mokytųsi, rekomenduojama skirti ypatingą dėmesį emocinių ir socialinių gebėjimų vystymui mokyklos aplinkoje. Kartais nutinka pačių įvairiausių situacijų ir vaikas po pamokų gali grįžti nelinksmas, užsisklendęs. Automobilyje nečiauška kaip įprastai apie tai, kas nutiko mokykloje, yra tylus, susirūpinęs, tarsi turėtų rimtų paslapčių apie kurias įtemptai galvoja. Kitas veiksnys – vaikas tarsi slapčia kažką rašo, žymisi dienoraštyje. Košmariški sapnai, nenoras keltis rytais darbo dienomis, atsikalbinėjimai eiti į mokyklą. Tada labai svarbu vaiko išklausti, kas nutiko. Jei net vaikui pasipasakojus ilgiau nei savaitę išlieka prasta nuotaika ir vaikas užsidaręs, neigiamas nusiteikimas tampa sunkumu, tada svarbu kreiptis į specialistus. Geriausia – į savo mokyklos psichologą, kuris galėtų stebėti vaiką per pamokas bei pertraukas, pasikviesti į individualią konsultaciją. Po tokių pokalbių paprastai psichologas skiria laiko pokalbiams su tėvais ir mokytojais, numatomas planas, kaip padėti vaikui ir pateikiamos rekomendacijos: tiek tėvams, tiek mokytojams, tiek pačiam vaikui. Mes tikime, kad visada turi atsirasti laikas nuoširdžiam pokalbiui ir erdvė tobulėjimui bei pokyčiams.“

Ar vaikas sėkmingai adaptuosis mokykloje ir kiek tai užtruks, priklauso nuo paties vaiko ir jį supančios aplinkos. Vieniems adaptacija užtrunka keletą savaičių ar mėnesių, kitiems – gali tęstis ir visus mokslo metus. Sėkminga pirmoko adaptacija mokykloje didele dalimi priklauso nuo to, kaip vaikas paruošiamas ir nuteikiamas šeimoje. Tyrimai rodo, kad vidutiniškai apie 20% mokinių nuolat patiria mokyklinį nerimą.

Tačiau kiekvienas vaikas yra individualus ir skirtingas. Būkite kantrūs bei atlaidūs tėvai, nuoširdžiai bendraukite su savo vaikais, prisiminkite savo istoriją, kaip jūs keliavote į mokyklą, kokius jausmus patyrėte, su kokiais sunkumais susidūrėte. Nuolat sakykite, kad tikite savo vaiku, kad jis tikrai pajėgs ir gebės. Taip jam bus lengviau susidoroti su mokykloje patiriamais naujais iššūkiais.
Svarbiausia, būkite nuoširdūs sau ir savo vaikams. Tik jausdami nuolatinį tėvų palaikymą, pagarbą bei begalinę meilę, lopšelinukai, darželinukai, pirmokėliai drąsiai žengs į naujus gyvenimo etapus žinodami, kad visada gali pasitikėti savo tėvais!

Dėkojame privačių darželių ,,Bebenčiukai“ ir ,,Parko darželis “ specialistams,, privačių mokyklų „Pažinimo medis“ ir „Vilniaus humanistinės mokyklos “ vadovams ir pedagogams, bei privačiai dirbančiai vaikų psichologei Mildai Karklytei už jų patarimus, rekomendacijas bei išsakytas nuomones.