Visi žinome, kad kaip asmenybės formuojamės šeimoje. Tokioje, kokia ji buvo, o ne abstrakčiame idaliame paveiksle iš reklamos. Reklamoje viskas paprasta, aišku ir vienareikšmiška: yra mama, tėtis, vaikas, močiutė ir senelis. Ir kiekviena iš šių vaidmenų parenka po tinkantį aktorių. Tačiau gyvenime kastingų nebūna, tačiau vaidmenys – lieka. Ir ne visada jie „atitinka“ idealų scenarijų. O būna net – kad ir jam prieštarauja.
Šis straipsnis apie tai, kas atsitinka, kai šeimoje sumaišomi vaidmenys, kai vietomis keičiasi tėčiai ir mamos, vaikai ir suaugusieji, moterys ir vyrai…
Kokie vaidmenys apskritai yra šeimoje?
Tradiciškai, apibendrintai galima būtų sudėlioti maždaug taip:
Tėtis/vyras – tas, kuris priima sprendimus ir prisiima atsakomybę už šeimą. Jo pareiga – draudimai ir leidimai.
Mama/žmona – ta, kuri ištekėjusi (rusų kalboje – žodžių žaismas: ištekėjusi –замужен, pažodžiui за-мужен – už, po vyro). Ji antrasis šeimos lyderis, sprendžiantis kasdienes problemas. Vaikui – ta, kuri myli ir rūpinasi.
Vaikas – suteikia šeimai naujos patirties. Jį myli ir saugo, jo gyvenimo orientyras – siekti savų tikslų, užduočių ir norų.
Močiutė – tėvų mama. Vaikui ji – trečioji ugdytoja, lavintoja po tėčio ir mamos.
Senelis – tėvų tėtis. Jis pagrindinis vyresnėje (t.y. savo šeimos) kartoje, bet ne svarbiausias savo vaikų šeimoje (t.y. jaunesnėje kartoje). Vaikui jis – draugas, partneris, globotojas.
Mes intuityviai jaučiame, kaip viskas turi būti, tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? Teoriškai galbūt ir taip. Tačiau viena – kaip „turi“ būti, ir visai kita – kaip yra iš tiesų…
Mama ir tėvo vaidmenys
Yra moterų (žmonų, mamų…), kurios priima visus sprendimus ir sprendžia visus klausimus. Ant jų laikosi visi namai. Tokia moteris visiems reikalinga, ji dalyvauja kiekvieno šeimos nario gyvenime ir yra įsitikinusi, kad be jos pasaulis prapuls. Ji viską daro pati. Vyras? Neteko apie tokį girdėti… Aišku, norėčiau pailsėti, bet kas – jei ne aš viskuo pasirūpins? Vyras tai tikrai su visu tuo nesusitvarkys…
Gali pasirodyti, kad tokia moteris – pasiaukojanti ir stipri. Ir tam tikra prasme taip ir yra: ji tikrai nemoka atsipalaiduoti, sunkiai priima kitų pagalbą ir pamiršta apie savo poreikius. Apie visus, išskyrus vieną – būti reikalingai. Nuolatinis „pasaulio gelbėjimas“ padeda jai negalvoti apie savo gyvenimo prasmę. Kiti šeimos nariai iš to patiria naudos: nuo jų pečių nuimama atsakomybė. Vaikams nereikia augti, vyrui nereikia būti įsitempus. Visiems labai patogu – iki tam tikros ribos. Kol kažkas nepanori užaugti…
Vaikas vietoj vyro
Tai situacija, kai moteris (emociškai, žinoma) „ištekėjusi“ už savo vaiko. Ji mano, kad jeigu jau nesutiko „normalaus“ vyro (taip dažnai mano vienišos arba savo sutuoktiniu nusivylusios moterys), tai ji bent jau išaugins tokį. Tačiau problema ta, kad ji jį auginasi sau, ir visai ne tam, kad jis būtų laimingas ir patenkintas savo asmeniniu gyvenimu. Kaipgi tokią brangenybę atiduosi kitai moteriai?
Ne visada vyro vietą užima sūnus: būna, kad šioje vietoje atsiranda suaugusi dukra. Tada dukra jaučia pareigą padėti mamai, atlikdama, iš esmės, vyriškas užduotis – tarkim, ji neša vietoj mamos sunkius krepšius ir perstumdo baldus, aprūpina ją finansiškai, padeda spręsti jos problemas ir t.t. Tai labai atsakingos „geros dukros“.
Tačiau tokia inversija – garantuotas kelias į asmeninio gyvenimą praradimą. Ir motinai, ir jos vaikui. Tokiems „berniukams“ vėliau kyla pačių įvairiausių sunkumų, mat mama tai stiprina, tai neigia jo prigimtį. Tokios „dukros“ paprastai nesukuria savo šeimų, mat yra perkrautos „atsakomybių“ ir visokių kitokių „reikia“. Paprastai tokie sūnūs ir dukros būna labiau linkę į įvairias priklausomybes – ir nuo alkoholio, ir nuo kompiuterio, ir nuo kitų žmonių. Bet gyvento savo gyvenimo jie tiesiog nemoka.
Vaikas šeimoje svarbiausias
Tai toks šeimos modelis, kurioje viskas apspręsta ir nulemta vaiko. Kiekvienas vaiko noras – įstatymas, bet kuris verksmas ar kaprizas likusius suaugusiuosius priverčia viską mesti ir tenkinti tik vaiko poreikius. Jį saugo nuo sunkumų, nebaudžia. Iš esmės, jam augant, jo infantilumas tik didėja, jis gauna pasąmoninę „žinutę“ „neaugti“. Taip gana dažnai nutinka su vyresnių tėvų, arba ilgai lauktais, vienturčiais vaikais.
Tokiu būdu vaikas nesugeba gyventi suaugusiojo gyvenimo, mat šis jam sukelia vien problemas – vaikas negeba bendradarbiauti, jam sunkiai sekasi būtų savarankiškam, susikalbėti su kitais. Tokios vaiko tėvai paprastai būna taip pasinėrę į savo stebuklėlio „auklėjimą“, kad pamiršta būti vienas kitam vyru ir žmona.
Močiutė valdo
Tokia situacija nutinka, kai jauna šeima nesugeba laiku nubrėžti ribų tarp savo naujosios ir tėvų šeimų. Tada močiutė (o ne mama) sprendžia, kuo vaiką maitinti, kaip jį auklėti, ko mokyti. Atvirai ar užslėptai ji kišasi ir į kitas jaunos šeimos gyvenimo sferas: kaip turi būti sutvarkyta buitis, kaip valdomi finansai ir pan.
Galiausiai, vaikui augant, tėvų autoritetas jo akyse smarkiai krenta, „suaugę“ vaikai taip ir lieka vaikais, o močiutė niekaip negali priimti fakto, kad ji jau pensininkė ir nerealizuoja savęs kitose gyvenimo sferose bei nekuria naujų santykių.
Tėvai kaip vaikai
Tokiu atveju tėvai ir vaikai susikeičia vietomis – šių tėvų vaikams tenka užaugti anksčiau laiko. Bet ne iš didelės laimės, o dėl to, kaip kitaip šeimoje būtų neįmanoma išgyventi. Ir tai baisu. Šalia vaiko nėra stabilių, patikimų, nuspėjamų ar brandžių suaugusiųjų. Galbūt tokioje šeimoje mama per infantili, kuri visas savo gyvenimo atsakomybes užkrovė vaikui. Galbūt šalia buvo nenuspėjamas tėvas alkoholikas. Galbūt tėvai vertė nuolatos prižiūrėti jaunesnįjį brolį ar sesutę, ir perimti tėvų vaidmenį…
Kad ir kaip būtų, vaikas tokiu atveju tiesiog netenka vaikystės. Už tai gauna milžinišką pseudobrandumo dozę, kuri jį verčia jausti nuolatinį nerimą bei poreikį kontroliuoti visus ir viską. Tokie „vaikai“ nemoka galvoti apie save bei savimi pasirūpinti. Jiems sunku pasitikėti kitais. Jiems sunku kurti lygiavertiškus santykius, mat dažniausiai ir savo naujojoje šeimoje perima tą patį santykių modelį – kažkuris iš sutuoktinių tokiuose santykiuose tampa vaiku, o kitas – tėvu.
Vietoj epilogo
Žinoma, idealių šeimų nėra. Visi nešiojame savo praeities naštas ir esame priklausomi nuo, kokio aplinkoje užaugome bei susiformavome. Mūsų šeimos kelia sudėtingas užduotis, kurių sprendimams išeina metai dešimtmečiai: užaugti, mokėti tvarkytis su gyvenimu ir išmokti tapti laimingam taip, kaip tinka man, nekreipiant dėmesio į jokias vaidmenų inversijas.
Parengta pagal užsienio spaudą
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą