Gyvename šalyje, kur internetu naudojasi apie 70 procentų gyventojų, daugiausia interneto vartotojų – tarp jaunų žmonių. Nepraleidžiame progos pasigirti tuo, kad esame pažangūs. Tačiau kokia yra „tamsioji“ interneto pusė? Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros dėstytojos doc. dr. Vilmantės Pakalniškienės viena iš mokslinių interesų sričių – socialiniai tinklai, vaikų ir paauglių naudojimasis internetu.
Trejus metus su kolegomis V. Pakalniškienė atliko Vilniaus paauglių nuo 6 iki 12 klasės tyrimą – kiekvienais metais jiems būdavo pateikiamos anketos su klausimais apie internetą, santykius su tėvais ir draugais, asmenines būdo savybes. Ar internetas kliudo moksleiviams atlikti užduotis, ir tai – jau problema? Kaip į tai reaguoja tėvai? Kaip plačiai bendraujama internete? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – pokalbyje. Anot pašnekovės, mes dar nesuprantame, kad naudojimasis internetu savo baisumu gali prilygti blogiausiems realybės scenarijams, net patyčios persikelia į virtualią erdvę.
Ar yra pagrindo kalbėti apie priklausomybę nuo interneto?
Tyrėjai, gydytojai pradeda kalbėti, kad toks dalykas egzistuoja, bet oficialiai jis nėra įtrauktas į jokį ligų sąrašą, ligų klasifikaciją: nei į DSM (angl. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders ), nei į TLK (Tarptautinė ligų ir sveikatos problemų klasifikacija) sistemą Lietuvoje. Pastarojoje greičiausiai tai neatsiras dar kurį laiką, nėra net svarstymų. O naujoje DSM versijoje, kuri pasirodys kitais metais, svarstoma, kad interneto priklausomybė bus įtraukta kaip diagnozė. Yra galybė knygų, tokių kaip Internet Addiction, Facebook Addiction, – visos jos turi priklausomybės aspektą, bet tai ne tokia diagnozė kaip, pavyzdžiui, nuo tam tikrų medžiagų, apsipirkinėjimo,aiktų ar net spalvų, kalbant apie retesnes priklausomybes, įtvirtintas ligų registre. Bet tai natūralu, nes internetas pagreitį įgavo pastaraisiais dešimtmečiais. Nors jis atsirado gana anksti, mažai kas vartojo – buvo ribotas priėjimas, o dabar didžioji Vakarų pasaulio dalis naudojasi internetu ir turi prieigą visą parą. Tuomet ir iškyla problema: kaip save sukontroliuoti?
Yra mokslininkų, sakančių, kad mes išpučiame burbulą. Dėl kiekvienos naujovės visuomenėje atsirasdavo baimių. Pavyzdžiui, kai tik atsirado laidinis telefonas, buvo manoma, kad žmonės nebebendraus laiškais. Kai atsirado televizija, radijas, vėlgi buvo galvojama, jog visas žmonijos gyvenimas pasikeis. Visą laiką ko nors naujo bijomasi, kad nenukentėtų bendravimas, laiko praleidimas su šeima ar dar kas nors. Taip ir su internetu. Sakoma, kad tai natūralu – technologijos mums padeda, įgauname naujų įgūdžių. Iš tikrųjų ar tai yra priklausomybė? Visgi yra tokių atvejų, kai žmonės sėdi prie kompiuterio, ir gyvenimas jiems nebesvarbus, vadinasi, jie nevalgo ir miršta. Buvo paauglių, kurie žaidė internete ir išseko, mirė ne nuo paties interneto, bet nuo išsekimo. Daugiausia tokių atvejų užfiksuota Azijos šalyse, pavyzdžiui, Korėjoje – paaugliai tapo priklausomi, ir net mityba, fiziologinių poreikių tenkinimas jiems buvo nebesvarbūs.
Be šių pavienių atvejų, kalbama, kad dauguma žmonių, besinaudojančių internetu, turi polinkį priklausyti, nes priėjimas prie interneto galimas visą dieną. Pastebiu, kad studentai per paskaitą kelis kartus pasitikrina elektroninį paštą ar atsidarofacebook‘o puslapį: tai padaryti leidžia internetas mobiliajame telefone, net kompiuterio nereikia. Ir jie patys sako: „Mes visą laiką tikriname.“ Taigi priklausomybės požymių pastebima nemažai. Tyrėjai, medikai, visuomenės veikėjai kelia klausimą – gal jau verta susirūpinti ir konstatuoti, kad tai jau yra bėda, nemanant, jog internetas pats geriausias dalykas. Galbūt tik vienetams jis yra geras, kitus jis žlugdo. Dėl interneto priklausomybės diskusija vyksta jau penkiolika metų, Lietuvoje ne taip ilgai.
Kaip galima nustatyti priklausomybę?
Nėra gerų diagnostinių klausimynų ar metodų, kaip nustatyti, kada yra interneto priklausomybė, kada nėra, gal tai labiau medikų ir psichiatrų darbas. Visgi vienas kriterijus – viršytas tam tikras valandų skaičius. Kai kurie nurodo, kad tai – aštuonios valandos per dieną, kiti sako, jog reikia skaičiuoti valandų skaičių per savaitę. Treti kalba, kad vien skaičiuoti valandas nepakanka, problemą rodo tai, jog žmonės, ypač paaugliai, renkasi internetą, užuot ėję kur nors su draugais, arba neatlieka namų užduočių. Nėra išgryninto vieno kriterijaus, taip pat kaip ir dėl kitų priklausomybių.
Bet akivaizdu, kad priklausomybė nuo interneto trukdo kasdieniam gyvenimui, tarkim, žmogus nenueina į darbą, negali atsitraukti, nes kai ką praleis virtualiame pasaulyje, arba neatlieka darbe užduočių, nes jam svarbu sekti, kas vyksta. Kai kurie kelia klausimą: ar tikrai tai yra interneto ar veiklų internete priklausomybė? Vieni žaidžia internete, kiti žiūri pornografijos puslapius. Ar tai nėra priklausomybė nuo pornografijos – internetas tik duoda prieigą, anksčiau tie žmonės pirkdavo žurnalus, ieškodavo videokasečių. Arba socialiniai tinklai – galbūt tai tik priemonė pasiekti draugus ar užmegzti naujas pažintis. Gali būti, kad žmogui internete rūpi tik viena konkreti veikla, ir nuo jos jis fiziškai priklausomas.
Įdomu, kokios interneto naudojimo tendencijos tarp paauglių Lietuvoje. Ar savo tyrime bandėte klausti, ką jie veikia virtualioje erdvėje?
Taip, anketoje buvo išvardytos veiklos, klausėme, ką jie veikia ir kiek tam laiko skiria per savaitę. Vyresni – nuo 10 klasės – daugiausia naudojasi įvairiomis chat‘ųprogramomis, skype, elektroniniu paštu, taip pat daug laiko skiriama informacijos paieškai, kas yra susiję su mokyklos užduotimis, jų pomėgiais ir panašiai. Jaunesniems svarbesni žaidimai, socialiniai tinklai. Šios veiklos dominuoja ir visame pasaulyje. Žinoma, naivu tikėtis, kad mokykloje vykdomoje apklausoje vaikai atvirai pasakys, ką veikia internete, tarkime, kiek pornografijos peržiūri. Tai pasidaro aktualu paauglystės laikotarpiu – domina viskas, kas intymu, seksualu. Buvo paminėta atsakymuose, kad intymiais klausimais konsultuojamasi internete: diskutuojama su draugais ar tam tikruose forumuose, pasirodo, jog tokios diskusijos „verda“ net ir facebook‘e.
Kiek laiko paaugliai praleidžia internete?
Įprastą darbo dieną vyresni vaikai internetui skiria 3–4 valandas, savaitgalį – apie 5–6 valandas. Jaunesni daugiau laiko prie kompiuterio praleidžia darbo dienomis: 4–5 valandas. Žinoma, reikia turėti mintyje, kad tai vidurkis, gali būti vaikų, kurie naudojasi mažiau negu valandą ir tų, kurie prasėdi visą naktį, daugiau nei 10 valandų. Pats klausimas: kiek laiko praleidi, yra komplikuotas. Jei kompiuteris įjungtas, man užsiimant kažkuo kitu ir supypsi žinutė, trumpai atrašau ir vėl grįžtu prie to, ką dariau, tai naudojuosi internetu ar ne? Sunku išmatuoti, klausiant subjektyviai. Dar viena problema – socialiai pageidaujamas atsakymas. Vis girdime, kad internetas – blogai, priklausomybė, negalima daug leisti vaikams ir panašiai. Taigi aš, paauglys, gavęs tokį klausimą, galiu žinoti, kad atsakant reikia sumažinti valandų skaičių.
Koks yra paauglių bendravimas internete? Ar vienišesni, uždaresni vaikai yra labiau į tai linkę?
Kyla įdomus klausimas: ar internetas yra naudingas vaikams, kurie yra labiau intravertiški, užsidarę, depresyvūs, nedrąsūs, nemokantys bendrauti tikrovėje?
Su metais atvirumas arba bendravimo platumas – apie ką aš skelbiu informaciją internete – didėja. Kiekvienais metais paaugliai gali pasakyti vis daugiau apie, tarkime, meilės reikalus, namus, vis daugiau atskleidžiama. Bendravimo gilumas didėja tik daliai vaikų, ir tai priklauso nuo to, kokie jie yra. Iš tyrimo matyti, kad kuo vaikai vienišesni, tuo daugiau bendrauja internete. Iš akademinės literatūros šią hipotezę žinojome, bet kyla įdomus klausimas: ar internetas yra naudingas vaikams, kurie yra labiau intravertiški, užsidarę, depresyvūs, nedrąsūs, nemokantys bendrauti tikrovėje? Internetas jiems yra terpė išbandyti viską: socialinius vaidmenis, kaip bendrauti, kaip užmegzti pažintį – jie gali atsiverti labiau ir giliau. Viena vertus jie jaučiasi laisviau, išmoksta bendrauti, visgi į realybę jie kartais to ir neperkelia.
Akademikai nesutaria, ar patirties perkėlimas iš interneto į realybę įvyksta. Vieni sako, kad dėl bendravimo internete tie vaikai tampa komunikabilesni ir tikrovėje, išbando internete suveikusius bendravimo būdus. Kiti sako, kad intravertiški paaugliai taip ir lieka vieniši, tačiau puikiai bendrauja internete. Ir abi pusės turi argumentų paremti savo teorijas, tai priklauso nuo to, kaip tiriama.
Kita hipotezė yra ta, kad internetu naudojasi paaugliai, kurie yra labai eksternalūs, bendraujantys, populiarūs, ir jiems internetas reikalingas palaikyti santykius, dažniausiai jie bendrauja su jau pažįstamais žmonėmis . Tai atsispindėjo ir mūsų tyrime: ekspresyvesni, turintys daugiau eksternalių būdo bruožų labiau internete bendrauja su tais, kuriuos pažįsta ir realiame gyvenime. Idėja ta, kad reikia išlaikyti savo populiarumą ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų. Tuo tarpu internalių savybių vaikai rizikuoja, bendraudami su nepažįstamaisiais.
Minėjote tai, kad internetas trukdo kitoms veikloms. O kaip jis susijęs su atidėliojimu?
Tai dažnas dalykas. Dauguma vaikų atsakė, kad internetas jiems „padeda“ atidėlioti namų darbų užduotis: „dar šiek tiek padarysiu kažką internete, o tada imsiuosi namų darbų“. Tai aktualiau jaunesniems paaugliams, ypač 7–9 klasės mokiniams, apie 60 procentų atsakė, jog jiems sunku sureguliuoti laiką, kad internetas netrukdytų namų darbams. Vyresni labiau disciplinuoti, sąmoningi – jų procentas buvo mažesnis.
Televizorių išjungti ar tam tikrus kanalus užblokuoti tėvams yra lengviau nei sekti, ką jų vaikai veikia internete. Kaip tėvai reaguoja į ilgas vaikų praleidžiamas valandas prie kompiuterio?
Nusivylėme tuo, kad tėvai mažai kontroliuoja ir mažai kalbasi, pagal rezultatus, tėvai neseka nė pusės vaikų veiklos internete.
Mes tyrime klausėme dviejų dalykų: kontroliavimo – kada paprašoma išjungti kompiuterį, pamačius, jog juo naudojamasi per daug – ir bendravimo – kai kartu nustatomos taisyklės, kalbamasi apie tai, kas veikiama internete. Nusivylėme tuo, kad tėvai mažai kontroliuoja ir mažai kalbasi, pagal rezultatus, tėvai neseka nė pusės vaikų veiklos internete. Galbūt neteisingai pateikėme klausimą, visgi tai subjektyvus vaikų matymas, gali būti, kad tėvai pasakytų, jog kontroliuoja. Bet tuomet kyla klausimas, kodėl vaikų ir tėvų atsakymai nesutaptų. Kitas dalykas – gali būti, jog tėvams atrodo, kad vaikas, sėdintis namie prie kompiuterio, yra geriau negu einantis į gatvę, susitikti su draugais, dar grįš girtas, prisirūkęs, primuš jį naktį ar panašiai. O internetas saugus. Kas ten gali atsitikti? Realybė tarsi atrodo baisesnė. Mes dar nesuvokiame, kad buvimas internete gali būti baisus dalykas, priklausomai nuo to, ką paauglys ten veikia. Gerai, jei jis tik kalbasi su draugais: sutaupoma pinigų nenaudojant telefono, draugai neateina į namus. Bet jei jis nesikalba, tyčiojasi iš kitų, užsiima netinkama veikla? Apie paauglio veiklą internete reikia pradėti labai anksti, kad ryšys nenutrūktų, nes paauglystėje pradedama slėpti dalykus, nedrąsu pasakyti.
Tai įdomūs klausimai – ar tėvai per mažai dėmesio kreipia į vaikų sėdėjimą prie kompiuterio ir kada atkreipia, ar tuomet, kai tai jau problema, kai vaikas, pavyzdžiui, neateina valgyti laiku, nevažiuoja į kaimą. Jau pasirodžius simptomams, kaip ir su visomis kitomis problemomis, labai sunku, būna prarastas tėvų kontaktas su vaikais. Nors, žinoma, yra ir kitų veiksnių: vaiko būdo bruožai, draugų įtaka arba pašliję santykiai su draugais, kai ieškoma naujų. Prevencinis darbas visada yra geresnis.
Viena didesnių problemų mokyklose – patyčios. Ar jos persikelia ir į internetą?
Taip, mūsų tyrimas parodė, kad kartu su tradicinėmis yra ir telefoninės bei internetinės patyčios. Jei matome skaičius, kad patyčios mokyklose mažėja, tai nieko nereiškia – galbūt jos persikelia į internetą. Tai yra nuotraukų su prierašais išsiuntinėjimas, asmeninio video išplatinimas, žinučių kažkur, tarkime, facebook‘erašymas, elektroninių laiškų išsiuntimas apie konkretų asmenį ir šmeižimas. Gali būti, kad yra ir daugiau formų.
Ar Lietuvoje populiaru žaisti second-life (angl. antras gyvenimas) žaidimus?
Ši veikla mūsų tyrime buvo įtraukta kaip viena iš alternatyvų, tačiau ją iš 700 vaikų pažymėjo vos keletas. Gal paauglystėje tai dar nerūpi, pradedama domėtis vyresniame, studentiškame, amžiuje. Apskritai galbūt Lietuvoje tai dar nėra toks fenomenas kaip kitose pasaulio šalyse, bendravimas facebooke jiems greičiausiai priimtinesnis nei second life žaidimas. Paaugliai žaidžia įvairiausius žaidimus, bet ne tokius strateginius kaip second life. Gali būti ir taip, kad Vilniuje vaikai jų nežaidžia, nes čia jiems yra daug kitokios veiklos, muzikos mokyklos, sportas ir panašiai – didžioji dalis apklaustųjų nurodė, kad jie turi įvairių pomėgių. Praėjusiais metais klausiau savo studentų, ar jie žino šį žaidimą, atsakė, kad taip, bet nėra užsiregistravę. Neaišku, kuriai kartai jis priimtinas ir ar apskritai prigijęs Lietuvoje.
Amerikoje yra daug turinčių antrą gyvenimą internete, tačiau tai nėra populiaru tarp vaikų, labiau tarp jaunų žmonių ir suaugusiųjų. Manoma, kad nuo 18 metų žaidžiama ir labai daugėja trisdešimtmečių kartos žaidėjų. Jie gyvena gyvenimą internete: galima susikurti visą save ir savo aplinką, apsipirkti, atsiskaityti, pardavinėti nekilnojamąjį turtą, netgi tapti milijonieriumi. Pakeisti ar ištrinti kažką nėra taip paprasta ir žaidimui reikia daug laiko – 15 minučių negana. Pati buvau užsiregistravusi, kad galėčiau papasakoti studentams, kaip tai vyksta, kantrybės užteko valandai laiko. Galbūt reikia labai norėti kurti gyvenimą, pavyzdžiui, žmonės, norintys pasikeisti, bet negalintys to padaryti realybėje, – jie turi galimybę susikurti save. Tai aktualu. Jei jaučiamės nelaimingi, darydami kažką, dirbdami ir negalime to pakeisti, bijome, yra per daug saugu, tai internetas tampa terpe susikurti kitą gyvenimą.
Kalbėjosi Rosita Garškaitė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą