Mano vaikystės laikais vaikų gimtadieniai atrodė kitaip, nei dabar: draugai susirinkdavo pas sukaktuvininką dviejų kambarių bute, pasivaišindavo jo mamos ruoštais kotletais, tortu ir iki vėlaus vakaro žaisdavo žaidimus, pavyzdžiui, „Sugedusį telefoną“ ar „Pele, pele, pas ką žiedas žydi“.
Šių dienų vaikams norisi įdomesnių pramogų, ryškesnių emocijų, nepatirtų įspūdžių, todėl, jei tik tėvų piniginė leidžia, gimtadieniai švenčiami ne namuose, o specialiose žaidimų erdvėse.
Nuo penktojo dukros gimtadienio ir mes įsisukome į šią gimtadienių karuselę: viskas prasidėjo nuo žaidimų kambarių su laipynėmis ir čiuožyklomis, baigėsi batutų parkais ir lazerių arenomis.
Kadangi dukra gimusi žiemą, kasmet jau nuo rudens imame sukti galvą, kur švęsime šįkart. Nesinori kartotis, norisi vis kažko naujo, dar neišbandyto, kad atitiktų konkretaus amžiaus vaikų poreikius, psichologiją ir fizinius gebėjimus.
Gimtadienio vietą užsakome likus maždaug mėnesiui iki šventės, nes vėliau nebeįmanoma gauti pageidaujamo laiko arba vietų išvis nebelieka.
Taigi, pasitarę su dukra, pernai dar gruodžio mėnesį užsakėme gimtadienio šventę vietoje, kurioje nebuvome šventę nei mes patys, nei jos draugai – pabėgimo kambaryje. Galvosūkiai, paslaptys, iššūkiai, lengvas baugumo prieskonis, komandinės pergalės jausmas – atrodė būtent tai, ko reikia.
Ir atsitik tu man taip, kad likus kelioms dienoms iki šventės, vos spėjus išdalinti kvietimus, Lenkijoje gaisras pabėgimo kambaryje baigėsi baisia tragedija, nusinešusia penkias jaunas gyvybes. Mūsų vaikai jau ne tokie ir maži, informacija per televiziją, internete neprasprūdo pro smalsias jų akis ir ausis.
Į gimtadienį pakviesti draugai pradėjo: „O tu žinai…?“ „O ten Lenkijoje…“ „Tai nesaugi vieta“. Kai kuriems iš pakviestųjų staiga pasikeitė planai – ar tai močiutę tą savaitgalį aplankyti prireikė, ar kitų svarbių priežasčių atsirado.
Protu suvokiu: nelaimė Lenkijoje, kad ir kokia ji baisi, yra vienetinis atvejis. Kiek pabėgimo kambarių egzistuoja visame pasaulyje – nė karto iki šiol neteko girdėti apie panašius įvykius. Tą ir dukrai paaiškinau, ji suprato ir nebijojo. Bet tapo akivaizdu: mano vaiko gimtadienis žlunga. Neaišku, ar beateis nors trys vaikai. Liūdesys, apmaudas, gaila vaiko, kuris taip laukė savo šventės.
Teko kažką daryti, ir skubiai. Apskambinus keletą vietų per vargus pavyko rasti laisvą laiką vienoje lazerių arenoje. Jau buvo nebesvarbu, kad panašiai šventėme ir pernai. Svarbu, kad šventė apskritai įvyktų.
Kad ir kaip buvo nesmagu, paskambinau į pabėgimo kambarį ir atšaukiau užsakymą. Žmogus kitame laido gale puikiai suprato, kas vyksta, ir su kartėliu balse paaiškino, kad ir plyta ant galvos gali nukristi, einant gatve.
Maždaug tokia tikimybė, kad pabėgimo kambaryje kils gaisras. Vis dėlto sutiko, kad po tragedijos Lenkijoje nemaža dalis svečių gali neateiti. Sutarėme, kad galbūt kitą gimtadienį švęsime pas juos, bet šiemet – nelemta.
O gimtadienis senuose geruose išbandytuose „lazeriuose“ buvo šaunus. Atėjo visi vaikai, kurie buvo kviesti – stebuklingu būdu pasikoregavo planai ir reikalai. Visi buvo laimingi, o labiausiai – be abejo, jubiliatė.
Tik pabėgimo kambarių savininkų gaila. Jiems dabar turėtų būti nelengvi laikai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą