„Sūnus atsisako padėti“

„14 m. sūnus, kuris niekada nekėlė jokių problemų, dabar mane stebina atsisakydamas padėti tvarkyti namus, keldamas skandalus… Dabar jis turi „svarbesnių“ planų, pavyzdžiui, susitikti su draugais. Žinau, kad susitikę jie tuščiai plepa, žaidžia kompiuterinius žaidimus. Negaliu patikėti, nes neauklėjau jo kaip veltėdžio. Kaip su juo sutarti?“

Paaugliui vaikystę simbolizuoja tėvų kontrolė ir autoritetas. Maištas prieš šiuos simbolius – brendimo požymis.

Paauglys – žmogus tarp vaiko ir suaugusiojo. Jis dar negali įrodyti sau ir kitiems, kad yra suaugęs, tačiau bet kokias užuominas, kad yra vaikas (priklausomas ir paikas), jau priima skausmingai.

Amžiaus tarpsnis nuo 11 iki 17 metų – vienintelis periodas, kai svarbiausias prioritetas yra draugų kompanija ir bendravimas su bendraamžiais. Jei pasiklausytume, apie ką jie kalba, vargu, ar išgirstume gyvenimo prasmės ar būsimos profesijos aptarimą, greičiausiai tai būtų kalbos apie kompiuterinius žaidimus, kitas pramogas. Iš pirmo žvilgsnio tos kalbos mums atrodo tuščios, tačiau psichologai šiame „menkniekių fone“ įžvelgia naudingų dalykų: taip jie sprendžia svarbius uždavinius – mokosi bendradarbiauti, organizuoti, būti komandos nariais, apginti savo poziciją, apsisaugoti nuo apgaulių ir manipuliacijų. Mokosi, žinoma, ir gero, ir blogo, tačiau ši gyvenimo patirtis jiems gyvybiškai reikalinga.

Paauglystė – tai paskutinis laikotarpis, kai vaiko gyvenimui tėvai dar turi daug įtakos. Toliau jis gyvens savaip. Ką daryti, kad paauglys suprastų, kad branda – tai ne maištas, o atsakomybė?

Svarbiausia – neprarasti kontakto.

Prarasti ryšį su atžala – didžiausias paauglystės periodo pavojus, sako vaikų psichologai. Ne taip pavojinga, kad jis veržiasi pas draugus, neruošia pamokų, kad atsisako padėti, pakelia prieš jus balsą, kad yra daug kuo nepatenkintas, irzlus ir panašiai, – o būtent ryšio praradimas.

Kaip neprarasti ryšio, kai paaugliui svarbiau už tėvų rūpestį tampa bendraamžių kompanija ir jo paties vidinis virsmas? Vienintelė išeitis – išlikti žmonėmis, kuriais jis gali pasitikėti. Tam reikės koreguoti bendravimo būdą: kontrolė, spaudimas, įsakymai iš aukšto nebetinka. Dabar teks pasistengti rasti būdų draugauti. Netgi tada, kai paauglys amžinai dejuoja ar į nosį įsiveria auskarą, – priimkite tai kaip amžiaus ypatumą. Jis tokiu būdu pažįsta save ir pasaulį.

Pasitikėjimas – vienintelis dalykas, kuris liko jūsų valdžioje. Jis negarantuoja, kad vaikas pasirinks teisingai, bet garantuoja, kad prireikus jūs galėsite padėti.

Kaip kalbėti su paaugliu, kuris atsisako padėti namuose ar ūkyje? Atsakymas – kaip su suaugusiu. Jeigu žmonės gyvena kartu, tai jie kartu ir tvarko vietą, kurioje gyvena. Tai logiška. Darbų pasidalijimas gali vykti dvejopai: vaikiškai – t. y. ką mama liepė ir kada liepė, arba dalykiškai – kiekvienas turi savo pareigų ir pats, neraginamas, jas laiku ir gerai atlieka. Pasirinkti varianto „aš nieko nedarysiu“ negalima, nes tada jis turi negyventi kartu ir nesinaudoti visais patogumais.

Galbūt jam teks vis priminti, ką pamiršęs padaryti, tačiau, aptarus reikalą kaip su suaugusiu, skandalai nebebus būtini.

„Vaikas nemoka pralaimėti“

„Mano sūnui 10 metų, jis labai skausmingai reaguoja, kai pralaimi žaisdamas (bet kokį žaidimą – stalo ar sportinį), jam tai prilygsta katastrofai: pyksta, kaltina, įžeidinėja kitus, mėto daiktus, galiausiai apsiverkia ir užsidaro savo kambaryje. Ką patartumėte?“

Tėvams patartina dažniau žaisti su vaikais, kad pastarieji galėtų stebėti, kaip į pralaimėjimą reaguoja suaugusieji. Vaikai visada ima pavyzdį iš savo tėvų. Parodykite jiems, kad svarbu žaisti, siekiant laimėti, tačiau lygiai taip pat svarbu po rungtynių pripažinti rezultatą ir oriai paspausti ranką laimėtojui.

Psichologė Marija Aromshtam knygoje „Vaikas ir suaugęs: išgyvenimų pedagogika“ šia tema rašo, kad, nors pralaimėjęs vaikas kaltina kitus, iš tiesų jis labiausiai kaltina save – kad nepateisino savo paties lūkesčių.

Specialistai daro prielaidą, kad toks vaikas tebegyvena „kūdikio visagalybės“ stadijoje: jaučiasi visatos centru ir nesuvokia savo galimybių ribotumo. Tai dažnai pasitaiko ir šeimose, kur auga vienturtis (pirmūno sindromas, perfekcionizmas) ir daugiavaikėse, kur vyrauja didelė konkurencija dėl tėvų dėmesio. Laimėjimas vaikui tolygu įrodymui, kad jis egzistuoja, yra vertingas, vertingesnis už konkurentus.

Perfekcionistai nesėkmę nesąmoningai sieja su savo kalte. Jeigu jiems nepasiseka – ima abejoti savo gebėjimais. Todėl visur ir visada stengiasi būti geriausi.

Taigi žaisdamas vaikas siekia įrodyti, įtvirtinti savo vertę, todėl pralaimėjimas jam tampa pasikėsinimu į jo narcisizmą. Tai gali būti tikra tragedija, jeigu suaugusieji iš jo tikisi vien tik pergalių visose gyvenimo srityse.

Žaisdamas vaikas įgyja bendravimo įgūdžių, pažįsta jį supantį pasaulį, suvokia savo galimybes, gauna savo poelgių vertinimą iš bendraamžių.

Namai – saugiausia vieta vaikui mokytis susidoroti su skausmingomis situacijomis, todėl nesiliaukite žaisti!

P. S.

Kai kurių psichologų nuomone, už šios problemos gali slypėti vyriško auklėjimo stoka. Jeigu sūnus neturi tėvo, kuris su juo praleistų daugiau laiko, patartina leisti į sporto būrelį, kuriam vadovautų treneris vyras.

KĄ DARYTI?
* Mokykite vaiką žaisti pagal taisykles, nenuolaidžiaukite ir nepataikaukite jam.
* Kai vaikas pralaimi, neguoskite jo. Pasakykite, kad laimėti visur ir visada – nerealu.
* Mokykite į savo netobulumą žiūrėti su humoru.
* Galite pasakyti, kad skausmingai į pralaimėjimą reaguoja tik labai maži vaikai. Prieš žaidimą paklauskite: „Ar tu įsitikinęs, kad esi pakankamai didelis ir oriai pakelsi pralaimėjimą?

Parengė Vaiva VAIDILAITĖ

Informacijos šaltinis: ve.lt