Šįkart apie vaikų savarankiškumą pasakosime remdamiesi Montesori metodika, mat savarankiškas vaikas – svarbiausia šios ugdymo krypties užduotis. Čia pedagogai tvirtai tiki, jog vaiko savarankiškumas kasdienybėje ir žaidžiant formuoja jo charakterį bei ateitį. Štai kaip tai vyksta – arba nevyksta.
Vaikas, kuris užgaulioja kitus
Ne vieniems tėvams ir ugdytojams, matyt, teko susidurti su vaikais, kurie tarsi specialiai trukdo kitiems, sugriauna, ką kiti vaikai pastatę, nesilaiko taisyklių, taip ir ieško menkiausios galimybės ką nors sunervinti, netinkamai pasielgti. Tokioje grupės ar klasėje paprastai tvyro įtampa, nes kiti vaikai vengia tokio savo bendraamžio, jo saugosi.
Vienoje grupėje mergaitė Lilijana visiškai nesilaikė jokių taisyklių, įsakinėjo net auklėtojoms. Tačiau paaiškėjo, kad ji neturi svarbiausių šešiamečiui būtinų įgūdžių (mat darželį ji pradėjo lankyti tik likus metams iki mokyklos). Stebėdama Lilijaną auklėtoja pamatė, kad ji visiškai nesavarankiška – tai būtent dėl to ji nuolatos pristoja prie savo bendraamžių (jai neišeina kirpti popieriaus – tada ji bando perkirpti draugės suknelę, neišeina piešti – sugadina kito vaiko piešinį, nemoka pūsti nosies – mėto nosines ir t.t.). Todėl tokį vaiką labai svarbu mokyti naujų, savarankiškumo įgūdžių. Kai vaikas ims labiau pasitikėti savimi, taps ramesnis, ne tiek blaškysis ir trukdys kitiems.
Lilijanos mama buvo nustebusi ir sutrikusi, kai pamatė, kokia savarankiška geba būti jos dukra. Moteris metė mėgstamą darbą, kad galėtų pasišvęsti šeimai, dabar tai – svarbiausias jos gyvenimo tikslas. Tačiau jos vaikai nesugeba tinkamai įvertinti mamos meilės ir kantrybės ir, deja, nesugeba mamai atsakyti tokiu elgesiu, kaip kad jai norėtųsi. Priešingai – ją nuolatos stebina ir nuvilia, kokie jos vaikai tinginiai, egoistai ir arogantiški.
„Bet juk jie vaikai“, – pabaigia Lilijanos mama. Todėl jos pareiga maksimaliai palengvinti savo vaikų gyvenimą. Savarankiškumas? To išmokys mokykloje, įsitikinusi ji. Gyvenimas, kaip žinia, ne cukrus, jis gana greit taps sunkus, atsakingas. Todėl mama nori kaip galima ilgiau nuo to apsaugoti savo vaikus. Ji labai mėgsta jais rūpintis, tačiau prisipažįsta – vaikai itin nuo jos priklausomi.
„Pagalba“, kuri nepadeda
Taigi, mes beprotiškai mylime savo vaikus ir visiškai jiems pasišvenčiame, tačiau to negana. Mes turime jiems padėti tapti stipriais ir sugebančiais gyventi savarankiškai žmonėmis.
Daug tėvų patys siekia nurinkti visus akmenėlius nuo vaiko kelio ir apsaugoti jį nuo bet kokių nemalonumų. Jie pasiaukojančiai padeda savo vaikams, pildo bene visus jų norus. Tačiau patys kenčia nuo fizinio ir dvasinio išsekimo. O vaikai vis tiek nepatenkinti, ir toliau kabinėjasi bei reikalauja vis daugiau ir daugiau.
Reikia pripažinti, kad netrūksta ir mokytojų bei auklėtojų, kurie taip pat linkę pernelyg lepinti vaikus. Tokiu atveju svarbu būtų ugdytojui pabandyti atlikti vieną užduotį – aprašyti, kaip jaučiasi nesavarankiškas vaikas. Tiesa ta, kad nesavarankiškam, t.y. nuo kitų priklausomam vaikui, būdinga žema savivertė. Toks vaikas nepasitiki savimi, net jei bando tai paslėpti po agresyvumu, padlaižiavimu, verkšlenimu. Paprastai tokie vaikai būna nedrąsus ir silpni savo dvasia, atsitinka kažkas – ir jis iš karto bėga pas suaugusiuosius.
Kuo aktyviau nuo vaiko kelio nurenkame visas kliūtis, kuo daugiau jį prižiūrim ir už jį atliekam, tuo mažiau paliekame šansų jam pačiam išmokti įveikti kasdienius sunkumus. Meilė vaiką gali ir dusinti, slopinti. Rezultatas būna gana liūdnas – nesugebantis gyventi pats suaugęs žmogus.
Štai jums palyginimui du pojūčių aprašymai:
1. Kaip jaučiasi nesavarankiškas vaikas: aš pats nieko negaliu, be suaugusiųjų man nepavyks. Kiti daro geriau už mane, tai kam man bandyti, tiesiog juos stebėsiu. Manau, kad yra gabesnių už mane, man nepavyks. Man į galvą niekada nešauna naujų minčių, todėl aš toks tinginys. Man dar nė karto neteko džiaugtis dėl savo pasiekimų. Pavydžiu savo draugams ir kartais jiems kerštauju dėl jų sėkmės. Su jais aš dažnai būnu piktas, paniuręs. Suaugusieji visada turi būti šalia, kad pildytų mano norus. Noriu, kad jie nuolatos su manim užsiimtų, nes man greit pasidaro nuobodu. Aš kovoju su savo tėvais dėl „valdžios“ namuose. Esu vienišas…
2. Kaip jaučiasi savarankiškas vaikas: jo savivertė sveika ir jis labiau pasitiki savimi. Jis aktyvus ir smalsus, žino savo vietą gyvenime. Jis jaučiasi reikalingas, juo pasitiki. Toks vaikas dar moka džiaugtis žaidimu, ramiai ir kūrybingai. Jis geba pats planuoti savo dieną. Jaučiasi laisvas ir patenkintas. Net jeigu kažkas nepavyksta, jis nepasiduoda taip greit. Jis geba pastovėti už save ir moka pasakyti „ne“. Jis turi draugų, aktyviai įsitraukia į socialinį gyvenimą. Jis gali prisiimti jo amžiui tinkamą atsakomybę.
Patikslinimas. Tai nereiškia, kad vaikui reikia leisti daryti viską, ką tik jis sugalvoja. Suaugusieji turi suprasti, kad mažas vaikas dar nesugeba pats nusistatyti savo elgesio ir veiksmų ribų.
Savarankiškumas, apie kurį kalbame, tai – priešingybė priklausomybei nuo kitų. Tai būtinybė ir gebėjimas daryti viską, kas galima jo amžiuje, be suaugusiųjų pagalbos.
„Padėk man padaryti pačiam!“
Kaip dažnai neįvertiname savo vaikų! Jų galimybės didesnės, nei galime įsivaizduoti. Leiskite savo vaikams parodyti, kiek daug jie gali, suteikti jiems tokią progą. Taip, tai ne visada yra patogu (tėvus, ypač mamas, dažnai lydi perdėta baimė dėl vaiko saugumo). Tai reikalauja mūsų dėmesio ir priverčia atsisakyti įprasto dienos tempo. Tačiau labai greit visa šeima galės „ragauti“ pirmųjų savo kantrybės vaisių!
Parengta pagal www.7ya.ru medžiagą
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą