Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Savarankiškas vaikas

Vaikų savarankiškumo tema – viena populiariausių. „Mano vaikas nenori mokytis“, „Sūnus negali nieko padaryti pats“, „Dukra nejaučia jokios atsakomybės, jeigu neparaginsiu 150 kartų – nieko nepadarys“…

Šitas ir daugelį kitų panašių frazių girdžiu labai dažnai. Tėvai pergyvena, nerimauja ir pyksta, kai vieną gražią dieną supranta, kad jų vaikas taip ir netapo savarankiškas.

Kodėl gi taip gaunasi, kad vieni vaikai puikiausiai mokosi, o kiti ruošia pamokas su ašaromis akyse? Kaip padėti vaikui tapti savarankišku? Ar apskritai reikalinga tokia pagalba?

Savarankiškumo ugdyti nereikia

Tai pagrindinė taisyklė, iš kurios seka visos kitos. Savarankiškumas – tai bruožas, kuris formuojasi natūraliai vystantis vaikui. Tiesiog ateina momentas, kai jis pradeda pats daryti tai, ką anksčiau darydavo tik su pagalba iš šalies: atsistoja, pradeda vaikščioti, bėgioti, pats užmiega, jau gali pasilikti su svetimais suaugusiais, lieka akis į akį su bendraamžiais. Svarbiausia pastebėti, kai jis jau yra pasiruošęs kopti ant sekančio laiptelio ir netrukdyti iš baimės ir kitų užplūstančių tokiais momentais emocijų.

Vaikai gali gerokai daugiau, nei mums atrodo

Mūsų visuomenėje priimta laikyti vaiką labiau silpnais ir infantiliais, negu jie yra iš tikrųjų. Nuo pat gimimo priimta nuo visko saugoti, pradedant mikrobais, baigiant stresais. Labai gaila, bet būtent taip formuojami nuolatinį nerimą jaučiantys ir visko bijantys vaikai.

Vaikų organizmas turi kolosalų sugebėjimą adaptuotis ir atsisatatyti. Vaikai gali gerti šaltą vandenį, bėgioti basi ir savarankiškai įveikti daugumą ligų be papildomo gydymo. Svarbiausia – pastebėti tuos organizmo sugebėjimus ir netrukdyti. Vaiko savarankiškumas prasideda nuo jo imuniteto savarankiškumo, pasitikėjimo savo organizmu.

Vaikas vertina save taip, kaip jį vertina tėvai

Dėl to atkreipkite dėmesį į signalus, kuriuos transliuojate savo vaikui. Atlikite eksperimentą ir užsirašykite tuos žodžius ir išsireiškimus, kuriuos dažniausiai kartojate: „Atsargiau, nenukrisk“ arba „Neik ten, nes gali nukristi“, „Tau nesigaus, tu dar per mažas“ arba „Pabandyk štai šitaip, vietoje to, kad…“

Galima įrašyti į diktofoną savo pasivaikščiojimą ar žaidimą su vaiku, o paskui paanalizuoti. Pats įjungto diktofono faktas leis jums susikoncentruoti ties kalbos maniera.

Savarankiškumas vaiką gali bauginti ir jam galima nesąmoningai priešintis, jeigu motinystė jums yra pati svarbiausia ir netgi vienintelė savęs realizavimo sritis

Tokiais atvejais kovoja du vienas kitam priešingi jausmai: džiaugsmas dėl vaiko, pasididžiavimas jo brendimu ir baimė prarasti kontrolę, netekti gyvenimo prasmės ir savo reikšmingumo jausmo. Mama gali džiaugtis vaiko atsiskyrimu ir savarankiškumu, jeigu žino, kaip galima turiningai pasinaudoti atsilaisvinusiu nuo priežiūros laiku.

Visaleidžiamumas irgi kenkia savarankiškumui, kaip ir supergloba

Šis dalykas mažiau akivaizdus, tačiau taip ir yra. Įsivaizduokite, kad atsibudote sekantį rytą šalies prezidente. Tačiau jūs neturite reikiamų žinių, nesuprantate vykstančių procesų, kuriuos turite kontroliuoti. Ir privalote išspręsti begalę įvairiausių problemų.

Vaikas, kuriam buvo viskas leidžiama, jaučiasi analogiškai. Jis negali vadovauti suaugusiems, korektiškai priimti sprendimų, kurti ilgalaikių planų ir t.t. Dėl to vaiko pavertimas „šeimos galva“ ir visų jo norų tenkinimas formuoja nerimą ir nepasitikėjimą, o visai ne savarankiškumą. Savarankiškumas atsiranda ten, kur esama vidinio pasitikėjimo. Ir kai žmogus supranta savo galimybių ribas.

Neteikite pagalbos, neatsiklausę, ar ji reikalinga

Kalba eina ne apie situacijas, kai kyla grėsmė vaiko sveikatai ar gyvybei. Kalbame apie situacijas, kai vaikas negali susidoroti su išsikelta užduotimi ir ieško jos sprendimo būdų.

Tai štai, kol jis pats nepaprašys padėti – nesikiškite. Duokite jam galimybę pačiam pabandyti dar ir dar kartelį. Jeigu matote, kad situacija pateko į aklavietę, galite paklausti: „Tau padėti?“

Labai stebėjausi, kai mano tuomet metukų amžiaus dukra jau galėjo rinktis – padėti jai, ar ne? Ji dar nesugebėjo paaiškinti žodžiais, tačiau, pavyzdžiui, ištiesdavo rankas, kai reikėdavo padėti jai atsikelti. O galėjo ir netiesti.

Susitaikykite su vaiko klaidomis

Būtent klaidos leidžia formuotis patirčiai. Būtent klaidos padeda suvokti savo galimybių ir troškimų ribas. Be klaidų savarankiškumas neįmanomas. O kad pamiltume vaikiškas klaidas, reikia toleruoti savas.

Apibendrinant, norėčiau dar sykį pakartoti: vaikai patys taps savarankiški. Geriausia pagalba šiuo atveju – netrukdyti. Ir, žinoma, rodyti pavyzdį – užsiimti savais reikalais, žengti į priekį, klysti ir būtinai bandyti iš naujo.

Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.