Lietuvoje kai kurios moterys nori gimdyti namuose – pažįstamoje ir jaukioje aplinkoje, tarp artimų žmonių. Prisimenama, kad dar prieš 100 metų jos gimdė savo namuose be gydytojų pagalbos, prižiūrimos pribuvėjų, bobučių. Tačiau pamirštama, kad dažnai tokie gimdymai baigdavosi tragiškai ir motinai, ir kūdikiui. Žinoma, negalime lyginti sąlygų, kuriomis moterys gimdė prieš šimtą metų ir dabar, tačiau gimdyme visuomet egzistuoja rizikos tikimybė, paliečianti dvi gyvybes.
Lietuvoje iki šiol nėra reglamentuotas gimdymas namuose, o gimdymo namuose šalininkai ir priešininkai, pasidaliję į dvi priešiškas stovyklas, svaidosi kaltinimais vieni kitiems. Kai kuriose Europos šalyse gimdymas namuose jau yra reglamentuotas, ir moterys gali rinktis, kur jos norėtų gimdyti. Pas mus paplitusios sovietmečio istorijos apie nemalonų elgesį su nėščiosiomis ir gimdyvėmis, savo patirtį apie apkartintą svarbiausią gyvenimo įvykį tebesinešiojančiomis iki šiol, tad galima suprasti moterų norą išvengti šaltos ir nejaukios aplinkos ligoninėje. Tačiau moterys, rinkdamosi, kur gimdyti, visuomet turi įvertinti visas grėsmes ir rizikas, apie kurias jas privalo informuoti medikai.
Apie gimdymą namuose, jo reglamentavimo būtinybę kalbamės su Vilniaus universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos profesore Diana RAMAŠAUSKAITE.
Gerbiama profesore, kokia Jūsų nuomonė apie gimdymą namuose? Kaip profesionalūs medikai žiūri į tokį reiškinį?
Tai yra moters pasirinkimas. Įvairių apklausų duomenimis – nors reprezentuojančios apklausos mes ir neturime – tokių moterų skaičius siekia iki 1 procento. Pati kaip profesionalė nesirinkčiau gimdymo namuose, tačiau nesu kategoriškai nusistačiusi prieš tokį moterų pageidavimą. Mano nuomone – manau, kaip ir daugelio kitų specialistų, – gimdymą namuose reikėtų reglamentuoti, nustatyti, atvejus, kai iš tiesų nėra pavojaus gimdyti namuose, aprašyti, kaip viskas turi būti organizuojama ir t. t. Sveikatos apsaugos ministerijoje jau yra sudaryta darbo grupė, kuri turi parengti gimdymų namuose aprašą.
Kaip gydytojai parengia nėščiąsias prieš gimdymą? Kaip ligoninė atsižvelgia į jų norus ir pageidavimus, būgštavimus? Dažnai moteriai oficiali ir šalta ligoninės aplinka kelia ne pačius maloniausius jausmus.
Specialistų požiūris į gimdančias moteris per 20 metų labai keitėsi. Prisimenu, kad 1992-aisiais, mano rezidentūros Akušerijos ir ginekologijos skyriuje pradžioje, moterys nelabai turėjo teisių pareikšti nuomonę apie savo norus, apie tai, kaip ji norėtų būti prižiūrima, į vyrų dalyvavimą gimdyme. Dabar daug kas yra pasikeitę: į daugelį sprendimų įtraukiama pati nėščioji, svarbi jos nuomonė, vyro nuomonė – irgi. Į konsultacijas moterys dažnai ateina su vyrais, kartu aptaria iškilusias problemas, pasirašo gimdymo planą.
Informaciją apie pasirengimą gimdyti teikia įvairios privačios mokyklos, prie ligoninių esantys nėščiųjų kursai. Mano nuomone, dabar jie ne tokie formalūs, kaip būdavo seniau, kai juos moterys turėdavo tik išklausyti, gauti parašą. Dabar paskaitomis siekiama, kad moteris geriau suprastų, kas vyksta gimdymo metu, galėtų sau padėti.
Mes tariamės ir su pačia moterimi: jei normalus nėštumas ir gimdymas prasideda savaime, galima paklausti, ar ji nori gulėti, ar judėti, gal ji nori į dušą. Specialistai atsižvelgia į jos norą gimdyti tam tikroje pozoje – ne kad specialistams, o moteriai būtų patogu. Jei naujagimis gimsta geros būklės, po gimdymo jis padedamas mamai ant krūtinės. Jo niekas nepuola nei sverti, nei matuoti, mama gali su vaikučiu praleisti visą laiką. Jau nebėra tos praktikos vaiką nešti į naujagimių skyrių, tada vėl atnešti mamai tam tikromis valandomis. Artėjama prie šeimos, jos norų, bet yra tam tikrų situacijų, kai komplikuojasi gimdymas ar naujagimis gimsta pridusęs – tuomet negali jo duoti mamai, privalai suteikti pagalbą.
Mes, akušeriai-ginekologai, esame parengę 40 metodikų apie nėščiųjų priežiūrą. Kiekvienoje metodikoje suprantama kalba aprašytos įvairios situacijos – tokios kaip nėščiųjų hipertenzija, normalus gimdymas ir t. t. Tie aprašai buvo derinami su aktyviomis mamomis, tad to bendradarbiavimo kuo toliau, tuo daugiau.
Su kokiomis grėsmėmis gali susidurti gimdanti namuose moteris?
Jos turi būti informuojamos apie tam tikras situacijas, kai gimdančią namuose moterį reikės pervežti į ligoninę. Dažniausiai tai būna situacijos, kai gimdymas neprogresuoja, kai nuteka žali vaisiaus vandenys, dėl to vaisiui gali trūkti deguonies gimdoje ir nebeužtenka paprastos vaisiaus stebėsenos, gali tekti registruoti vaisiaus širdies tonų kreivę. Po gimdymo gali prasidėti staigus kraujavimas, kurio neįmanoma iš anksto numatyti.
Literatūroje rašoma, kad nuo 5 iki 7 procentų gimdyvių kraujuoja po gimdymo. Yra tam tikrų rizikos veiksnių, kai mes žinome, kad moteris kraujuos: praeityje, pavyzdžiui, ji gimdė ir kraujavo, tad rizika kraujuoti išauga. Rizika didėja, jei moteriai anksčiau buvo atliktas cezario pjūvis, jei ji gimdo stambų vaisių, jei daugiavaisis nėštumas. Tokios moterys priskiriamos nėštumo rizikai.
Dar viena priežastis vykti į ligoninę – gilūs plyšimai, kurių nepavyksta susiūti namų sąlygomis.
Trečioji priežastis – nepatenkinama naujagimio būklė. Kartais atliekant naujagimio išorinę apžiūrą matosi, kad jis sunkiau kvėpuoja, jam trūksta deguonies. Tuomet irgi reikia kuo greičiau vežti į ligoninę.
Tuomet reikia galvoti apie tai, kad, iškilus grėsmei motinos ar vaiko sveikatai, jiems būtų suteikta kuo skubesnė pagalba ligoninėje. Ar ją įmanoma suteikti, jei moteris gimdo daugiau nei 50 km atstumu nuo artimiausios ligoninės? Kalbama ir apie naujagimius, riziką jų sveikatai…
Turėtų būti apibrėžtos sąlygos, kuriomis ji galėtų gimdyti namuose: per kiek laiko – 20 ar 30 minučių – ji turėtų būti nugabenta į ligoninę. Svarbu, kad ją ir namuose prižiūrėtų specialistas, turintis pirmos pagalbos priemonių, galintis ją suteikti. Tarkime, prasidėjus kraujavimui jis galėtų įvesti kateterį į veną, lašinti skysčius, teikti pirminę pagalbą, kol atvyks greitoji pagalba iš ligoninės. Reikia, kad būtų ryšys tarp moterį prižiūrinčio specialisto ir ligoninės.
O kaip žiūrima į pribuvėjos dalyvavimą moteriai gimdant ligoninėje? Ar ją galima pasikviesti?
Pačioje ligoninėje pribuvėja gali dalyvauti kaip artimas asmuo, bet prižiūrėti, dalyvauti gimdyme ji negalėtų. Ji gali pasakyti savo nuomonę, bet lemiamus sprendimus priima ne ji, o ligoninės personalas.
Kas už tokią skubiai teikiamą pagalbą turėtų sumokėti? Pati moteris ar mokesčių mokėtojai?
Dauguma medikų laikosi nuomonės, kad už moters norą gimdyti namuose turėtų sumokėti moters šeima, nes ligoninėje yra sukurtos geros ir saugios sąlygos gimdyti.
Kaip gimdymas namuose reglamentuojamas kitose Europos šalyse?
Daugumoje Europos šalių jis yra reglamentuotas, ta praktika įvairi. Galime rinktis vienos ar kitos šalies modelį, pasiimti tai, kas geriausia. Lietuvoje taip pat turėtume reglamentuoti gimdymą namuose, juolab kad yra ne tik moterų, bet ir akušerių, kurios norėtų prižiūrėti moteris, gimdančias namuose. Manau, kad po metų jau turėtų atsirasti gimdymų namuose aprašas.
Egzistuoja ir kita medalio pusė: kai kurios moterys, bijodamos gimdyti natūraliai, pageidauja cezario pjūvio operacijos net tada, kai ji nebūtina. Kaip žiūrite į perteklines cezario pjūvio operacijas? Kuo jos pavojingos moterims ir naujagimiams?
Ta mada Lietuvoje jau slūgsta. Nenormalumą ji buvo pasiekusi 2012-aisiais, kai kas ketvirtai gimdyvei būdavo atliekamas cezario pjūvis. Tai buvo atliekama dėl pacienčių spaudimo, taip pat dėl gydytojų baimės ir siekio išvengti rizikos, nes, įvykus gimdymo komplikacijai, paprastai apkaltinamas gydytojas. Visa tai pasiekė nenormalų mastą, tačiau jis po truputį mažėja. Gera žinia ta, kad atsiranda informacijos ne tik apie tokios operacijos privalumus, bet ir apie komplikacijas.
Dėl gerų sąlygų ir antibiotikų komplikacijų nėra daug, tačiau po kiekvienos operacijos didėja tikimybė, kad gali plyšti gimda, kuri jau nevisavertė, į kiekvienos operacijos randą gali įaugti placenta. Jei placenta perauga gimdos randą, ją tenka pašalinti su visa gimda. 2015 m. buvo kone 6 atvejai, susiję su peraugusiomis gimdomis, o anksčiau per metus nepasitaikydavo nė vieno. Moteris gali likti be gimdos, netekti 6 litrų kraujo, gali kilti komplikacijų kitų nėštumų metu.
Jei operacija atliekama nesuėjus 39 savaitėms, didėja naujagimių kvėpavimo sutrikimų dažnis, jis, gimęs nenatūraliai, negali normaliai pradėti kvėpuoti, jam tenka praleisti daug laiko reanimacijoje. Ateityje tokius vaikus gali ištikti alerginės ligos, virškinimo trakto sutrikimai, kvėpavimo ligos.
Žinoma, yra medicininių indikacijų, kai saugiau gimdymą užbaigti cezario pjūviu.
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą