Reikia žinoti?

Vaikui reikia žinoti viską. Suaugusiam kyla kita mintis – tiek, kiek reikia.

Senolis supranta, kad žinių trūko, trūksta ir trūks, nes kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad nežinojimas yra didesnis. Čia kaip piešiant apskritimą: jei žinių apskritimas vis didėja, tai nežinojimas didėja taip pat – ir net greičiau.

Gal labai seniai ir buvo galima beveik viską suprasti ar paaiškinti. Dabar gi darbo pasidalijimas paskirstė mūsų žinias į atskiras sritis, radosi specialistai: mokslininkai, gydytojai, statybininkai, inžinieriai, jogos mokytojai. Tai viena medalio pusė. O kitoje matyti žmogaus raida. Pradžioje jis yra vaikas, vėliau paauglys, po to – jaunuolis ar mergina, paaugę persikelia į dirbančių ar uždirbančių grupes, vėliau randame brandaus amžiaus žmones, o po to – senolius. Dar juos galima vadinti ir ilgaamžiais, bet nebūtina.

Taigi, žinių daug, žmonės skirtingi. Tiek lytimi, tiek tikėjimu, rase, amžiumi. Žinojimas, žinoma, neblogai, bet noriu kalbėti apie sveikatą. Čia gi neaiškumų – aibės. Visiems reikia sveikatos, nes be jos sunku.

Todėl ką kiekvienam visuomet reikėtų žinoti? Nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties.

Aš manau, kad pirmas dalykas, kurį turi žinoti žmogus – kada kreiptis pagalbos. Vaikas jos prašo mamos ar tėvo, paauglys konsultuojasi su bendraamžiais, suaugęs eina pas gydytoją, jei neaiškūs savos sveikatos niuansai. Apie senolius kol kas nešneku, nes jie pernelyg dažnai užplūsta poliklinikas ir ligonines.

Dabar nuosekliau. Visi žmonės turi kūnus. Tiesa, toli gražu ne visi gali suprasti jo veikimo mechanizmus at net dalis. Tačiau kūnu reikia rūpintis, t.y., prižiūrėti. Valyti dantis, plauti rankas, maudytis ir t.t.

Suprasti, kas yra kūnas, mokoma darželiuose ir mokyklose, tačiau mokymo metodikos yra iš XIX amžiaus: mokomos grupės, kuriose neturi būti nei per daug pirmaujančių, nei per daug atsilikusių. Todėl guvesni vaikai nusivilia mokykla, o mažiau sugebantys beviltiškai atsilieka. Vaikai vystosi netolygiai, o metodai juos „lygina“. Pasekmės pačios blogiausios: mokytojai gauna menkus atlyginimus, mokiniai – pažymėjimus. Tiesa, kartais pasitaiko problėkšmų, kai vaikai ar jaunuoliai/jaunuolės gali planuoti savo mokslus, ir dažnai tai lydi padidėjęs susidomėjimas, rezultatų augimas.

Išmokyti jauną žmogų pažinti savo kūną, jo mechanizmus ir raidos etapus gana nesunku. Jaunimui įdomu: „Kas aš esu ir kuo tapsiu?“ Ne veltui sakoma, kad daugelis, stodami mokytis psichologijos, tikisi išspręsti savo problemas.

Dirbantys žmonės dažnai neturi laiko domėtis. Geriausiu atveju, jei jie turi kiek laiko, jį leidžia madingai. Jeigu populiaru eiti į koncertus – prašau, jei populiaru bėgti krosus – prašau, jei populiaru leisti laiką vakarėliuose – irgi galima. Gal ir gerai, kad judumas ir sveika mityba tampa mados dalyku, bet, deja, daugelis nepamąsto, kam to reikia, kaip tai veikia jį patį/-ią.

Esu ne kartą skelbęs įvairių apklausų rezultatus, iš kurių aišku, jog gydytojai ir kiti medicinos specialistai pernelyg dažnai nesusikalba su žmonėmis. Dabar padėtis dar blogės, nes randasi pramonė, kuri keičia tiesioginį bendravimą su specialistu į kompiuterinį. Kompiuterinės programos ne tik pataria, bet palaipsniui perima ir diagnostikos funkciją. Taigi, kiekvienas tampa savo paties gydytoju.

Čia vėl kyla klausimas: Ar kiekvienam pakaks žinių apie savo kūną ir jo funkcijas?

Įdomiausia yra tai, kad šis procesas vystosi labai greitu tempu ir jau po dešimtmečio mes visi į jį būsime įtraukti. Tik ar gerai pasiruošę?

Apie dirbančiuosius reikėtų kalbėti plačiau, bet ribota publikacijos apimtis neleidžia  išgvildenti problemų, kurios nuolat mums iškyla.

Sakykim, aplinkos tarša, kuri sukelia beveik trečdalį miestiečių ligų. O kur dar miesto planavimo klaidos, kurios lemia susirgimus.

Be vadinamųjų kūno ligų yra ir psichikos problemos. Apie jas buvo žinoma, bet nemokama reaguoti. Dabar pastarųjų daugėja, ir poreikis kažką daryti didėja. Ką tik perskaičiau nedidelį straipsnį apie išmaniąją telefono programėlę, kuri leidžia pačiam stebėti ir reaguoti į kai kuriuos psichikos nuokrypius (panikuotojai galėtų šaukti: „Algoritmai aukščiau intelekto“). Čia būtų galima apibendrinti ir baigti. Deja, ne viskas taip paprasta.

Kalbėti apie suaugusių bei senolių mokymus yra populiaru. Tačiau nelabai suprantama, kodėl tai turi būti daroma. Mano išvada gal pasirodys keista, bet… Prieš kelis tūkstančius ar kelis šimtus metų buvo aiški akistata: gydytojas ir pacientas. Pirmasis žino viską, antrasis paklusniai daro viską, ką pirmasis liepia.

Palaipsniui padėtis pasikeitė: radosi aibės „išmaniųjų“ pacientų, išaugo medikų specializacija. Pamažu nyksta griežtos ribos tarp gydymo specialisto ir ligonio ar kliento. Ligoninėje mes dar paklusnūs, nes ten medikai turi „persvarą“. O štai pavieniui ar net bendrijose susirinkę galime abejoti vieno ar kito vaisto poveikiu, vieno ar kito gydymo metodo tikslingumu, tarkime, chemoterapija. Aišku, nereikia manyti, kad ateis laikas, ir kiekvienas taps tokiu specialistu, kad išsigydys pats. Bet savigydos ir gydymo tendencijos tokios, kad jos vis artėja. Svarbu, kad abiem pusėms užtektų kvalifikacijos – žinių ir įgūdžių. Žinios pirma, įgūdžiai po jų. Didėja sveikatos ir medicininių žinių poreikis, tad visiems teks nuolatos mokytis.

Vytautas VALEVIČIUS

Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biuras

Informacijos šaltinis: ve.lt