Kasmet Lietuvos statistikos departamentas pateikia ir abortų statistiką. Nors ir nežymiai, bet moters sprendimu atliekamų abortų skaičius mažėja. Be išsamesnių tyrimų sunku pasakyti, kokios yra šio mažėjimo priežastys ir ar iš viso prie tokių tendencijų prisideda įvairios Už gyvybę iniciatyvos. Dažniau atrodo, kad, nepaisant įvairių pastangų mažinti abortų skaičių, jų pasaulyje tikrai įvyksta per daug. Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, per metus jų padaroma apie 50 milijonų.
Sėkme nebūtų sąžininga vadinti ir teisinę situaciją. Atsiranda šalių, kurios priima įstatymus, labiau apsaugančius negimusius kūdikius, tačiau šie žingsniai yra lydimi aršių ir visuomenę skaldančių diskusijų, o priimti įstatymai suvokiami kaip moteris ribojantys ir jų orumą žeminantys draudimai. Ir vis dėlto daugiau yra tokių šalių, kurios liberalizuoja įstatymus, net bandymais keisti konstitucijas.
Vis dažniau galima išgirsti kvietimų permąstyti Pro–life (Už gyvybę) judėjimų retoriką bei tikslus ne tik dėl to, kad aktyvistai jaučiasi nuolatos pralaimintys, bet ir dėl savotiško įstrigimo politiniuose debatuose, kurie užgožia problemos esmę – moterį, patiriančią krizę.
Štai Crux publikavo interviu su Maria Teresa Dávila, amerikiete krikščioniškosios etikos profesore, kuri save pristato kaip naujojo Pro-life judėjimo aktyviste. Ji, kaip ir nemaža dalis krikščionių Amerikoje, užaugo kultūroje, kurią reikšmingai formavo tokios demonstracijos kaip „March for life“ (Žygis už gyvybę). Šias metais JAV vyko jau 45 kasmetinis žygis, pritraukiantis milijonines minias iš visos šalies. Žygiai prasidėjo tuomet, kai 1973 metais, po bylos, vadinamos Roe v. Wade, buvo legalizuoti abortai JAV.
Pašnekovė neneigia šių žygių reikšmės ir to, kiek judėjimas prisidėjo prie naujos kartos, suvokiančios dar negimusių kūdikių apsaugos būtinybę augimo. Tačiau ji kelia klausimą, ne ne laikas šiam judėjimui keistis, rasti būdų užmegzti dialogą ir su tokiomis grupėmis, kurios savęs netapatina su pro-life judėjimu dėl jam būdingos retorikos ir siauro interesų lauko. Šiuos aspektus būtų verta permąstyti ir mums, jei norime, kad abortų skaičius mažėtų, o tiksliau, jei norime, kad moterys vis dažniau pasirinktų pagimdyti net ir neplanuotai pradėtus kūdikius.
Apsaugos verti abu, o įstatymas savaime gyvybės neapsaugo
Diskusijos užstringa užburtame rate, jei visą problemą suvokiame kaip pasirinkimą iš dviejų: apsaugoti moterį arba apsaugoti vaiką. Senasis Už gyvybę judėjimas dažniau kalbėdavo apie negimusio kūdikio apsaugą, o moteris mažų mažiausiai turėtų jausti pareigą bent pagimdyti, jei jau pastojo, jei jau taip atsitiko. Plakatuose ar politiniuose debatuose dominavo kūdikio bejėgiškumo argumentas, o moteris, nors to ir nenorėdama, tapdavo tos gležnos ir nekaltos gyvybės priešė, žudikė.
Bet jei mes tikime, kad nėštumas yra ne tik biologinis reiškinys, kurį nutraukti galima pašalinus nors ir labai vertingų ląstelių gniužulą, turėtume dažniau kalbėti apie tai, kas tai yra – pirmiausia santykio tarp vaiko ir moters pradžia, santykio, kuriame vienodai svarbūs abu jo dalyviai.
Aš netikiu, kad yra daug moterų (jei iš viso tokių yra), kurios daro abortą labai to norėdamos, specialiai taip siekdamos pabrėžti savo emancipaciją ir pergalę prieš vyrus. Dažniausiai moterys ryžtasi abortams, nes jos patenka į sunkias materialines, psichologines ar socialines situacijas. Būtent dėl to nėštumą mes vadiname kriziniu, bet krizė yra ne pats nėštumas, o jį lydinčios aplinkybės.
Įstatymu tiesiog neleisdami daryti abortų ir kitaip apsunkinę moters kelią iki gydytojo kabineto, aplinkybių nekeičiame, vadinasi, problemos iš esmės neišsprendžiame. Taip, bus tokių, kurios išsigąs legalių pasekmių ir nesiryš tokiam žingsniui, bet bus ir tokių, kurios ras būdą savo planui įvykdyti, nes jos nematys kitos išeities, kitos galimybės. Tiesiog paskelbdami, kad nuo šiol šalyje abortai draudžiami, įstatymų leidėjai gali save pasveikinti už padarytą darbą, bet moteriai nuo to nebūtinai bus geriau, tad ir negimęs vaikas negaus tos pagarbos ir apsaugos, kuri jam priklausytų.
Gyvybės ir gyvenimo apsauga
Įstatymai gali sumažinti pasiūlą, bet nebūtinai tai sumažins abortų paklausą. Ir štai būtent dėl to judėjimams už gyvybę reikia pradėti kalbėti apie realią ir tinkamą pagalbą moterims, kuri keistų aplinkybes, keistų tą krizinį, moteriai, taip pat ir kūdikiui nepalankų kontekstą.
Kalbėkime apie gyvenimo apsaugą, moters gyvenimo – taip pat. Ir tai nėra pokalbis vien apie pašalpas, vaiko pinigus ar kūdikio kraitelį (nors tai ir svarbios detalės). Tai turėtų būti nuolatinis pokalbis apie moters ir šeimos vietą visuomenėje, tinkamą sveikatos apsaugą, garantuotas orias gyvenimo sąlygas atitinkančias kasdienes pajamas, tinkamas darbo sąlygas mamoms ar galimybes negrįžti į darbo rinką, o skirti visą laiką vaikams auginti. Taip, prieš atliekant abortą, moteris turi sužinoti apie visas įmanomas alternatyvas, gauti visą reikiamą pagalbą, o svarbiausia laiką, kad sprendimas nebūtų skubotas, bet tas alternatyvas reikia sukurti. Būtent tai mažins abortų paklausą ir galbūt nebereikės net abortus ribojančio įstatymo, nes moterims tiesiog nebereikės abortų.
Galbūt Už gyvybę judėjimui reikėtų kalbėti ne tik apie abortus, bet apie visą socialinę ir kultūrinę aplinką. Popiežius Pranciškus susilaukė nemažai kritikos, kai dar savo pontifikato pradžioje komentavo katalikų požiūrį gyvybės klausimais. Įžeidžiai buvo priimtas popiežiaus siūlymas neužsifiksuoti tik ties abortų tema. Toks pasakymas buvo suprastas kaip visų Pro-life judėjimo pastangų sumenkinimas. Tačiau jo požiūrio paaiškinimo galime ieškoti enciklikoje Laudato Si’. Jokiu būdu jis nepateisina abortų, kalbėdamas apie šiuolaikinę kultūrą, jis sako, jog ši praktika yra nesuderinama su šiuo metu madingu ekologiniu požiūriu į gyvenimą ir aplinką. Bet dar svarbiau yra tai, kad jis abortą mato ne kaip izoliuotą problemą, bet kaip gilesnių ir daug labiau išplitusių problemų pasekmę.
Sekant popiežiaus mintį, galime teigti, jog abortus mažinsime kovodami su išmetimo kultūra, kuriai įprasta, kad tas, kuris yra nepatogus, neatitinka mūsų planų yra tiesiog pašalinamas iš darbo vietos, iš šeimos ar mokyklos, kai konkrečiomis priemonėmis kovosime su socialiniu neteisingumu, sieksime tokių įstatymų įvairiose srityse, medicinoje, socialinėje apsaugoje, teisingumo sistemoje, darbo rinkoje, kurie apsaugotų žmogaus kilnumą ir orias gyvenimo sąlygas. Nepriteklius ir skurdas, patiriamas socialinis neteisingumas, žmogų žeminantis psichologinis klimatas, galiausiai visuomenės pateisinami moterų ir vyrų probleminiai bendravimo modeliai atima viltį iš moters, kuri tik šiek tiek padrąsinta ir remiama rastų jėgų ir išdrįstų gimdyti bei rūpintis savo vaiku.
Tad judėjimui Už gyvybę reikėtų pasvarstyti, ar nevertėtų išplėsti interesų lauko ir galimų partnerių ieškoti žygiuojant ir su gydytojais, mokslininkais, ar pensininkais.
Moterims, kurioms reikia pagalbos susidūrus su kriziniu nėštumu, gali kreiptis į Krizinio nėštumo centrą. Pagalba teikiama ir patyrusioms persileidimą.
www.neplanuotasnestumas.lt
Tel.: 8 603 57726, 8 603 57912
E. p.: neplanuotasnestumas@gmail.com
Palikti komentarą