Ta diena mūsų gyvenime bus pati liūdniausia. Tai ta diena, kai jūs neteksite savo mamos. Kai ji išeis ir viskas pasikeis visiems laikams. Jūs staiga imsite jausti tai, ko niekada nė neįtarėte jausiantys. Galvoti apie tai, kas jums anksčiau nė netoptelėdavo. Stebėtis tuo, ko anksčiau nė nepastebėdavote.
Tai bus dalykai, apie kuriuos nė neįtardavote, kurių nejusdavote ir nesuvokdavote. Tai bus visiškai nauja patirtis, ir ji tiesiog varys jus iš proto.
Kad ir kiek jums būtų metų, jūs itin aiškiai pajusite, kaip jums trūksta mamos šioje Žemėje. Kokia ji buvo jums svarbi ir brangi. Kaip jūs stipriai ją mylėjote, kaip troškote jos meilės ir kaip suvokėte jos buvimą šiame pasaulyje kaip būtinybę. Ir tik dabar, praradę patį brangiausią sau žmogų, jūs jaučiate, kaip tiesiog stoja širdis nuo minties apie tai, kurgi ji dabar.
Tai atrodo neįtikėtina, bet mama vis tiek bus greta jūsų. Ji visiems laikams liks jūsų angelu sargu, kuris jūsų nepamirš ir nepaliks. Tuo sunku patikėti, bet jūs tebejaučiate jos kvapą, jaučiate jos buvimą. Jūs nebegalėsite jos paliesti, jos prisišaukti, bet ji vis tiek liks greta jūsų. O kartais jūs nebejausite jos buvimo, ir širdį suspaus aimana: Mama!
Jūs stebėsitės, kaip ji sugeba jus pajusti ir ateiti jums į pagalbą pačią sunkiausią akimirką. Iš kur sužino, kad jūs verkiate į pagalvę, o tik ji viena gali savo neregimu buvimu jus paguosti?..
Jūs ištisas dienas, mėnesius, metus svarstysite, ar ji žino, kaip smarkiai ją mylite, kaip labai jos ilgitės, kaip jums jos trūksta… Jūs kaltinsite save už tai, kad nekalbėjote jai kiekvieną dieną apie savo meilę, kai dar buvo tokia galimybė. Juk šiandien jūs atiduotumėte viską, kad tik sugrąžintumėte tą dieną ir pasakytumėte jai tai, ko tada pasakyti nespėjote.
Minutės truks savaites, o dienos atrodys kaip metai. Būtent taip nutinka, kai mes netenkame tos, kuri yra pati brangiausia mūsų gyvenime, – savo mamos…
Jums trūks jos skambučių, jos švelnaus balso. Jos šypsenos. Jos tausojančių rankų. Jūs prisiminsite visas smulkmenas. Kiekvieną garsą. Kiekvieną žodį.
Taip pat jūs susimąstysite, ar ji jus mato iš ten – iš Viršaus. Ar ji jūsų ilgisi taip pat stipriai kaip jūs?
Ar ji spėjo jums pasakyti viską, ką norėjo ištarti? Ir ar jūs paklausėte jos visko, kas buvo svarbu ir reikšminga?
Laikas negydo tokių žaizdų. Todėl praeis mėnesiai, metai, o jums bus vis vien skaudu. Nes jūs suvoksite, kad mama visada liks su jumis. Mūsų artimieji nepasitraukia į tamsą. Jie pasilieka mūsų širdies gelmėje. Mūsų sąmonėje. Mūsų vaikystės prisiminimuose. Mūsų mėgstamiausiuose žodžiuose bei pašmaikštavimuose. Vėjo gūsyje. Širdžių plakime.
Jūsų mama visada mylės jus. Ji visuomet bus šalia. Nors jos ir nėra šalia šiame mūsų pasaulyje – jūsų sielos lieka amžiams susijusios. Ir ši sąjunga stipresnė už mirtį. Ši meilė – tai jūsų Gyvenimas.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą