Kišdamiesi į jaunos šeimos gyvenimą ir bandydami tvarkyti jos reikalus pagal savas taisykles, tėvai dangstosi nesavanaudišku rūpesčiu. Anyta, besisukiojanti marčios virtuvėje, tikisi dėkingumo už pagalbą, nors toji pagalba iš esmės yra neįsisąmonintas noras dominuoti, arba kova dėl įtakos sferų.
Kalbėtis apie savo problemas, specialistų teigimu, yra psichikos higienos pagrindas, o mokytis tai daryti reikia pradėti dar vaikystėje.
Kiekvienas žmogus nuo kažko pavargsta: darbo, mokslų, rutinos, net sėdėjimo tarp keturių sienų. Kaip padėti sau? Kaip pailsėti ir bent trumpam paleisti mintis apie nesibaigiančius darbus, rūpesčius? Štai keletas praktinių patarimų.
Tėvai tai daro ne iš piktumo, jie tiesiog nori, kad vaikas elgtųsi ramiai, nesukeldamas jiems, tėvams, nepatogumų. Būtent iš čia kyla visi tie nuolatiniai ir nesibaigiantys: netriukšmauk, nebėgiok, neskubėk, neverk, nesijuok pernelyg garsiai. Trumpiau tariant, kur bepažvelgsi – nieko negalima, absoliučiai nieko, kas taip būdinga vaikui! Argi tai sąžininga?
1. Sumažės jūsų draugų ratas. Pradėsite pastebėti, kad įprasti pokalbiai su draugais ir pažįstamais nebeveikia. Lyg ir niekas nepasikeitė, bet kažkur dingo įdomumas. Nes daugiau nebegalite pritarti, kad viskas ir visi aplink yra blogi, darbas neįkvepia, verslas nesiklosto, vyras kelia pasibjaurėjimą ir žmona dėl visko kalta. Nustosite žaisti žaidimus, nes norint žaisti pagal taisykles, reikia bent […]
Klaipėdos valdžia sumojo, kad miesto biudžetui per daug kainuoja uostamiesčio darželius bei mokyklas lankančių Klaipėdos rajono ir Neringos vaikų išlaikymas. Siekiant šias išlaidas sumažinti, norima padidinti vieno vaiko „kainą“ ir paprašyti kaimynus už saviškius mokėti daugiau.
Tiesiogine prasme: kai vaikas gimsta, jis, iš visko sprendžiant, nesupranta, kas jis yra, koks jis yra, nesuvokia savo egzistavimo ir atskirų nuo savęs dalykų bei žmonių. Atsiskyrimas vyks palaipsniui.
Daugybė nuostabių knygų pasakoja mums, kaip rasti bendrą kalbą su vaikais visais jų vystymosi etapais. Viešoje erdvėje yra daug informacijos ir ji išties kokybiška ir veikianti. Tai kodėl gi, nepaisant viso to, kartais taip sunku užmegzti ryšį su savo vaikais, būti ir tėvais, ir gerais draugais?
Labai norisi, kad šeima taptų pagrindine atrama ir patikimu užnugariu bet kokiose gyvenimo situacijose. Tačiau ne visada viskas klostosi taip idealiai. Dažnai būtent artimi žmonės verčia mus atsisakyti savo svajonių ir priimti neteisingus sprendimus. Ir visa tai – dėl jų patarimų (kartais netaktiškų), į kuriuos mes linkę įsiklausyti.
Visi mes teoriškai žinome, kaip teisingai auklėti vaikus. Tačiau dėl laiko, išminties ir kantrybės stokos dažnai pasielgiame priešingai. Beje, ar pastebėjote, kad daugiausia patarimų apie vaikų auklėjimą duoda tie, kurie jų neturi?
Kas atsitiks, kai gims vaikutis. Nieko baisaus. Tiesiog tapsi atsakinga už kitą būtybę. Tau teks savarankiškai priimti sprendimus, nuo kurių priklausys tavo kūdikio savijauta ir sveikata.
Pastaruoju metu vienas po kito viešumon išlendantys nusikaltimai prieš nepilnamečius kelia pagrindinį klausimą – kaip apsaugoti vaikus? Šiandien dėl seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius teisti arba teisiami žmonės nevaržomai vaikšto laisvėje ir toliau daro nusikalstamas veikas. Kad sistema tinkamai neveikia, mato ne tik tėvai, bet ir politikai.
Požiūris į pinigus susiformuoja dar vaikystėje – net jei apie tai niekada nepagalvojome, sako psichologai. Anot jų, daugiausiai įtakos tam turi ankstesnės patirtys.
Per didelis rūpestis neleidžia vaikui vystytis, nes vystymasis galimas tik esant galimybei įveikti kliūtis. Elementari nepagarba asmenybei vaikystėje paprastai plinta ir toliau. Tai viena iš pagrindinių kartų konfliktų priežasčių. Vaikai auga, bet tėvai ir toliau laiko juos savo nuosavybe. Psichologė Tina Ulasevič savo straipsnyje rašo apie tai, kad ką pasiejame, tą ir pjauname ir apie […]
Per didelis rūpestis neleidžia vaikui vystytis, nes vystymasis galimas tik esant galimybei įveikti kliūtis. Elementari nepagarba asmenybei vaikystėje paprastai plinta ir toliau.
