Vaiko auklėjime lemiamą vaidmenį atlieka šeimos klimatas, sąlygojamas šeimos narių tarpusavio santykių. Jei tėvai negali rasti bendros kalbos ir pasiekti konsensuso, tai negalės ir vaiko išmokyti pasiekti tarpusavio supratimo su aplinkiniais.
Kaip žinia, vaikas – tai savo tėvų atspindys. Gali atrodyti, kad būtent tu kontroliuoji mažylio auklėjimo procesą, tačiau tai ne visai taip. Didelė dalis to, ko mokosi vaikas – tėvų mėgdžiojimo rezultatas.
Stebėdama, kaip tėvas su motina vaidijasi, atžala savarankiškai auginasi nepasitikėjimo savimi jausmą dėl to, kad jis nesugeba pasitraukti nuo to, kas jam nemalonu.
Jei motina augina vaiką viena, vaikas greičiau mokosi savarankiškumo, ryžtingumo ir pasiaukojimo, kurio ji turi, juk turi galimybę stebėti žmogų, kuris kuria savo taisykles ir nebijo pakeisti savo gyvenimo, jei jo kažkas netenkina.
Negalima sakyti, kad tėvo dalyvavimas vaiko gyvenime neturi reikšmės. Ypač svarbu, kad vaikas turėtų galimybę bendrauti su abiejų lyčių tėvais ir suprasti, kuo jie skiriasi.
Tarp kitko, daugelis tėčių pradeda leisti daugiau laiko su savo atžala kaip tik po skyrybų, kai gauna postūmį suvokti savo atsakomybę prieš mažą žmogų, kurį jie atvedė į šį pasaulį.
Kai kurios moterys gyvena su vyru, jausmai kuriam jau senai užgeso ir aiškina tai tuo, kad „pilna šeima – geriau vaikui“. Tačiau jos nuolat skundžiasi savo sutuoktiniu, jaučia moralinį nepasitenkinimą dėl to, kad gyvena ne taip, kaip norėtų pačios ir pačios save pasmerkia reguliariam stresui.
Bet iš tiesų, vaikui geriau – kada jo tėvai laimingi. Geriausia, ką galima padaryti dėl savo vaiko – tai savo pavyzdžiu parodyti tai, kaip reikia džiaugtis gyvenimu ir išnaudoti kiekvieną šansą, kad padarytume jį dar geresniu.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą