DIRBTINĖ ŠEIMA. VAIKŲ DARŽELIAI TARPUKARIO LIETUVOJE

Šiandien veikiantys privatūs ir valstybiniai darželiai turbūt nė patys nenumano, kokie jie panašūs į savo pirmtakus – XX a. pradžios visuomenė į vaikų lavinimą žiūrėjo taip pat atsakingai, kaip ir šių dienų tėvai. Šimt­mečius ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymo reikalai Lietuvoje ir kitose pasaulio šalyse buvo palikti šeimai, o konkrečiau – motinoms (išskirtiniais atvejais – guvernantėms). Anksčiau vaikai mokėsi iš tėvų, nes motinos būdavo namuose, todėl jie galėdavo padėti buityje ir, stebėdami ir atkartodami suaugusiųjų veiksmus, lavindavo elementarius įgūdžius. Prasidėjus modernizacijai, dirbantiems tėvams iškilo naujų socialinių iššūkių, nes jie nebeturėjo galimybių visapusiškai ugdyti vaikų, aktyvesnis gyvenimo ritmas pasiglemždavo didesnę dienos dalį. Kai abu tėvai išėjo į darbą, atžalos liko vienos, todėl teko leistis į vaikų priežiūros ir saugumo garantijos paieškas.

Vis dažniau imta diskutuoti, kad ir ikimokyklinio amžiaus vaikams reikalingas profesionalus ugdymas ir priežiūra. Vaikų darželių atsiradimas XX a. visuomenėje turėjo padėti tėvams spręsti iškilusias vaiko priežiūros problemas, suteikti kokybišką švietimą ir diegti bendrąsias moralės normas. Vaikų darželiai tapo „dirbtine šeima“, kuri nesiekė pakeisti ar išstumti tėvų iš vaikų auklėjimo. Dėl to jų veiklos nereikėtų vertinti kaip neigiamos modernėjančios visuomenės pasekmės, atsiradusios tik dėl išaugusio vartojimo ar emocinio tėvų ir vaikų ryšio trūkinėjimo.

Išsiaiškinę, kaip XX a. trečiame ir ketvirtame dešimt­metyje atrodė vaikų darželiai, kokie vaikai juos lankė, kokioje aplinkoje jie buvo ugdomi ir kas ten dirbo, galėtume geriau pažinti ir platesnę to meto visuomenę.

Vaikų darželių sistemos

Tarpukario Lietuvoje populiarūs ir visuotinai pripažinti buvo trys vaikų pedagogikos grandai: Friedrichas Fröbelis (1782–1852), Ovide‘as Decroly (1871–1932) ir Maria Montessori (1870–1952). Būtent jų idėjomis vadovavosi Lietuvoje besikuriantys vaikų darželiai. Šie vaiko ugdymo ir švietimo idėjų autoriai suprato, kad ekonominiai ir socialiniai žmonių ryšiai turi įtakos ir šeimos vidiniam gyvenimui. Vaikų darželio idėjos autoriumi laikomas Fröbelis. Jis įsivaizdavo vaikus kaip augalus, kurie savo dienas leidžia sode, yra prižiūrimi ir puoselėjami auklėtojo, atliekančio sodininko vaidmenį. Fröbelis manė, kad mokslas ne tik padeda žmogui tapti mąstančia, protinga asmenybe, bet ir skatina laisvą dieviškąją savimonę. Jo idėjomis tarpukariu rėmėsi „Lietuvos vaiko“ darželiai. Decroly vaiko ugdymo metodas buvo sukoncentruotas tenkinti vaiko poreikius. Jo pagrindinė mintis: „Gyvenimo mokykla per gyvenimą“. Tokias nuostatas palaikė žydiški vaikų darželiai. Maria Montessori sukūrė visame pasaulyje gerai žinomą vaikų ugdymo sistemą, kurią iki šių dienų taiko privačios ir valstybinės vaikų ugdymo įstaigos. Ji teigė, kad „vaiko atradimas“ yra esminis jo ugdymo proceso veiksnys. Montessori idėjos paskatino kurtis netradicinius vaikų ugdymo darželius.

Remiantis šiomis teorinėmis idėjomis, Lietuvoje sistemingas ir kryptingas 3−6 metų vaikų švietimas suaktyvėjo nuo XX a. trečio dešimtmečio, o ketvirtame dešimtmetyje įvyko vaikų darželių tinklo plėtra. Paskutiniais nepriklausomybės metais vaikų darželius lankė daugiau nei 6 tūkst. vaikų, kuriuos prižiūrėjo 214 auklėtojų. Lietuvoje kasmet per mėnesį vidutiniškai buvo įsteigiami 2–3 darželiai, kurie galėjo priimti apie tūkstantį vaikų.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymu užsiėmė įvairios draugijos ir pavieniai asmenys, o nuo ketvirto dešimtmečio prie šios veiklos prisidėjo ir Lietuvos valstybė. 1938 m. Konstitucijoje galime įžvelgti didesnį valstybės dėmesį ateities kartoms. Joje nėra vartojamas terminas „vaikų darželis“, bet, be mokyklų, yra minimos auklėjimo įstaigos, kurias gali steigti atskiri asmenys, draugijos, organizacijos, Bažnyčia ir tikybinės organizacijos, o šių auklėjimo įstaigų darbą prižiūri Lietuvos valstybė³. Pažymėtina, kad 1922 ir 1928 m. konstitucijos nevartojo termino „auklėjimo įstaiga“, todėl tik ketvirto dešimtmečio pabaigoje įvykusios permainos yra savotiškas lūžis.

1936 m. buvo išleistas „Vaikų darželių ir aikštelių įstatymas“, kuris susistemino visą ikimokyklinių įstaigų veiklą. Valstybė pažadėjo savo apsaugą ir rūpestį, bet kartu pateikė taisykles, kurių laikymasis buvo privalomas norint įsteigti ir vadovauti vaikų darželiams. Taip Lietuvos Respublika ėmė kontroliuoti visą vaikų darželių tinklų veikimo mechanizmą. 1939 m. išėjusios „Vaikų darželiams steigti ir laikyti taisyklės“ keitė ankstesnes taisykles. Naujuose nurodymuose buvo pažymėta, kad be Švietimo ministerijos leidimo Lietuvos teritorijoje negali veikti joks vaikų darželis. Kaip matyti, priešmokyklinis vaikų ugdymas iš privačia iniciatyva pradėto judėjimo vis labiau tapo finansiškai ir teisiškai priklausomas nuo valstybės.

Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje pradėtas ir sistemingas, Švietimo ministerijos taisyklėmis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų pedagogų ugdymas. Auk­lėtojų pedagoginiam parengimui skirta daug dėmesio, o darželių savininkai buvo atsakingi už savo darbuotojus, kuriems laiku turėjo mokėti atlyginimus ir suteikti privalomas socialines garantijas. Po 1936 m. įstatymo išleidimo ikimokyklinio amžiaus vaikų priežiūra galėjo užsiimti tik tie asmenys, kurie išklausydavo mokymo programas. Norint įgyti vaikų darželio auklėtojos specia­lybę, reikėjo baigti šešias gimnazijos klases. Buvo manoma, kad auklėtoja privalo turėti ne tik gerą išsilavinimą, bet ir puikią sveikatą, mokėti bendrauti su vaikais ir jų tėvais. Vertingiausiomis būdo savybėmis laikytos nuoširdumas, rūpestingumas ir atjauta.

Auklėtojas rengė „Lietuvos vaiko“ draugija, Šv. Vincento Pauliečio draugija, Ronė Rozentalienė ir Marija Varnienė. Per metus kursus vidutiniškai baigdavo apie 60−70 studenčių. Vaikų darželių auklėtojų kursuose dėstė garsūs to meto mokslininkai, menininkai ir kultūros veikėjai.

Tradicinis ugdymas: „Lietuvos vaikas“

Visuomenė ikimokyklines vaikų lavinimo įstaigas priėmė teigiamai − jos tapo reikalingos ir paklausios, pirmiausia tarp miestų gyventojų, ypač dirbančių tėvų. „Lietuvos vaiko“ draugija buvo didžiausia vaikų darželių sistemos dalis, kuri pirmą darželį atidarė 1925 m. ir savo veiklą plėtė iš centro į periferiją. Draugijos cent­ro valdyba puikiai suprato, kad norint lyderiauti šalyje, vien sunkaus darbo neužteks, todėl naudingų ryšių ieškojimas tapo jos veiklos dalimi. Palaikydama gerus santykius su aukščiausiais valstybės pareigūnais ir jų antrosiomis pusėmis, taip pat puikiai sutardama su to meto verslo elitu, draugija daug lengviau plėtė savo tink­lą visoje Lietuvoje, steigdama darželius ir mažesniuose šalies miesteliuose. 1940 m. organizacija išlaikė 70 lietuviškų vaikų darželių.

„Lietuvos vaiko“ draugija savo įstatuose teigė esanti nepartinė tautinė švietimo ir kultūros draugija, kurios užduotis – rūpintis vaiko fiziniu ir moraliniu auklėjimu. Kaip minėta, šie darželiai daugiausia vadovavosi Fröbelio idėjomis. Auklėtojos vaikus turėjo ugdyti atsižvelgdamos į jo pedagoginius nurodymus, pavyzdžiui, griežtą vaiko dienotvarkę.

Apskritai draugijos veikla buvo nukreipta ne tik į vaikų ugdymą, bet ir į labdaros teikimą mažiausiems Lietuvos piliečiams. 1939 m. jos veikloje darbavosi 468 žmonės, o jos valdomas turtas buvo įvertintas daugiau nei puse milijono litų. Išlaikyti vieną darželį draugijai kainavo apie 19 tūkst. litų per metus, o vieną vaiką – 27 litus per mėnesį. Metinį draugijos biudžetą lemdavo keletas veiksnių: vaikų skaičius darželiuose, valstybės rentos dydis ir paaukotos lėšos, todėl jis kasmet kisdavo ir nebuvo pastovus.

Finansinį aprūpinimą draugijos darželiai gaudavo iš narių mokesčio, loterijų, rinkliavų, knygų leidimo, pramogų (šventinių renginių, pokylių), subsidijų iš miesto valdybos ir verslo bendrovių paramos. Švietimo ministerija skirdavo lėšų darželių auklėtojų algoms, taip pat sumokėdavo už vaikų mokslo priemones. Socialinės apsaugos skyrius nepasiturinčius tėvus atleisdavo nuo vaikų darželio mokesčio.

Nors „Lietuvos vaiko“ darželiai veikė sėkmingai, vidinė draugijos veikla kėlė įtarimų Vidaus reikalų ministerijai, todėl, kurį laiką stebėjusi finansines ataskaitas, ji 1940 m., prieš draugijos gyvavimo pabaigą, nušalino organizacijos pirmininkę Mariją Nemeikšaitę, kuri buvo įtariama sukčiavimu.

Netradicinis ugdymas: montesoriškas vaikų darželis

Tarpukariu oficialus ir licencijuotas Montessori idėjomis paremtas ikimokyklinio amžiaus vaikų auklėjimas prasidėjo 1931 m., kai asmenine iniciatyva ir mažai kieno suprasta Marija Varnienė Kauno Trakų gatvėje buvusiame savo bute atidarė pirmą oficialų montesorišką vaikų darželį. Tam reikėjo gauti pačios idėjos autorės Montessori leidimą, nes ji kontroliavo savo sukurtos sistemos sklaidą pasaulyje. Norėdama dirbti pagal šią vaiko ugdymo metodiką, Varnienė 1930 m. išklausė pedagoginius kursus Romoje, kur dėstė pati Maria Montessori. Gautas kvalifikacijos laipsnį liudijantis dip­lomas suteikė teisę steigti vaikų darželius, rengti pedagoginius kursus ikimokyklinių įstaigų auklėtojoms ir vedėjoms bei gauti už tai finansinį atlygį.

Prieš tapdama diplomuota montesorininke, Varnienė 1927 m. vadovavo vaikų darželiui, kuris buvo įkurtas Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karių šeimų moterų draugijos iniciatyva. Jame Varnienė taikė montesoriškus vaikų lavinimo metodus vaikams nuo 4 iki 7 m. amžiaus. Neįprastas vaikų ugdymo stilius nesužavėjo draugijos valdybos, todėl Varnienei teko palikti darželio vedėjos pareigas su nuosprendžiu – netinkama auklėjimo darbui. To meto visuomenė sunkiai suprato vaikams suteiktą laisvę veikti tai, kas jiems įdomu, ir griežtos drausmės atsisakymą. Vaikai nebuvo baudžiami, statomi į kampą ar kaip nors kitaip „pamokomi“, o tai konservatyviau nusiteikusiems pedagogams ir tėvams galėjo atrodyti neprofesionalu.

Nuosprendis „netinkama pedagoginiam darbui“ Varnienės nesustabdė – ji ir toliau dirbo su vaikais. 1927 m. moteris įsteigė savo privatų vaikų darželį šeimos bute Kaune, Kęstučio gatvėje. Jos ikimokyklinę lavinimo įstaigą lankė tarpukario inteligentijos atžalos, nemažai karininkų vaikų. Tėvai už vaikų priežiūrą kas mėnesį mokėdavo apie 40 litų – tai buvo vienas brangiausių darželių Kaune.

1930 m. Varnienė laikinai sustabdė darželio veiklą, nes išvyko į Romą mokytis tarptautiniuose Montessori dėstomuose kursuose, kurie truko pusmetį. Pamažu populiarėjanti ir visas nusistovėjusias tradicijas laužanti vaikų auklėjimo sistema sudomino nemažai žmonių, bet tik keletas galėjo sau leisti dirbti pagal montesorišką vaiko ugdymo programą, nes už kursus reikėjo sumokėti 1000 litų. Prie šios sumos reikėtų pridėti kelionės bilietus, gyvenamosios vietos išlaikymą ir kitas išlaidas užsienyje. Lietuvoje pirmieji oficialūs netradicinio vaikų ugdymo kursai prasidėjo 1931 m., kai Varnienė grįžo iš mokymų Italijoje.

1935 m. buvo įkurta „Lietuvos Montessoriška Pedagoginė draugija“, kuri turėjo teisę veikti visoje Lietuvos teritorijoje. Įstatuose buvo nurodyta, kad draugija „turi pilną M. Montessori pasitikėjimą“. Draugijos tikslas – „ginti normalaus vaiko vystymosi teises, rūpintis tautiniu ir tikybiniu vaikų auklėjimu Dr. M. Montessori metodo pagrindais“. Montesorinė draugija taip pat atliko kontrolės funkciją. Jai buvo suteikta teisė tikrinti diplomuotų montesorininkių darbo kokybę ir uždrausti veikti tiems vaikų darželiams, kurių auklėtojos ir vedėjos neturėjo kvalifikaciją liudijančio, pačios Montessori išduoto diplomo. Be Varnienės įstaigos buvo dar du vaikų darželiai, kurie vadovavosi montesoriška vaiko auklėjimo sistema, − katalikiškas Šv. Vincento Pauliečio draugijos darželis, vadovaujamas seserų benediktinių, ir taip pat Kaune veikęs M. Galpernaitės vaikų darželis. Šių darželių auklėtojos buvo apmokytos Varnienės.

Ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje Montessori planavo aplankyti Baltijos šalis, o Kauną įsivaizdavo kaip centrą, iš kurio būtų koordinuojama visa montesoriška pedagoginė veikla Baltijos šalyse. Lietuvių montesorininkų veiklą Montessori sūnus Mario įvertino kaip pionierišką darbą nuošalioje tyloje. Neretai šis „pionieriškas darbas“ susilaukdavo kritikos arba buvo neįvertinamas taip, kaip montesorinė draugija būtų norėjusi.­

Varnienė ir jos kolegos dažnai pečiais susiremdavo su to meto Lietuvos pedagogikos žvaigždėmis. Pagrindinis montesorinės sistemos kritikas Jonas Gudaitis–Vabalas buvo „Lietuvos vaiko“ šalininkas. Jis teigė, kad, be gražių idėjų, montesorinė sistema daugiau nieko pasiūlyti negali, o „Lietuvos vaiko“ draugijos auklėtojos nėra pavergtos vieno „neklaidingo“ darželio tipo ir nepavirsta aklomis fanatikėmis. Nemažai pedagogikos specialistų papiktino tai, kad montesorinė vaikų ugdymo sistema yra ne Lietuvoje „pagaminta“ prekė. Tai puikiai atspindi netradicinio ugdymo idėjų plėtros sunkumus ir to meto lietuviško mentaliteto uždarumą, nuolat akcentavusį lietuviškumo pirmenybę.

Vaikų darželio tinklo kūrimosi pradžioje bandyta diskutuoti ir atrasti geriausiai lietuviško charakterio ugdymui tinkančią pedagoginę sistemą, bet kompromisas nebuvo rastas. Gilėjantys pedagoginiai tarpusavio prieštaravimai galiausiai privedė prie konkurencijos ir abipusių priekaištų. Krikščioniškomis filosofinėmis mintimis paremtas požiūris į netradicinį vaiko ugdymą pripažinimo sulaukė ne iš karto ir tik tam tikrame visuomenės sluoksnyje. Montesorinio vaiko ugdymo sistemos pradininkams tarpukario Lietuvoje reikėjo įrodyti, kad jų deklaruojamos idėjos yra ne tik gražios, bet ir gali duoti teigiamų rezultatų.

Vaikų darželių erdvė

Vaikų darželių interjeras – ne ką mažiau svarbus vaiko ugdymo elementas nei pedagoginės koncepcijos. Manyta, kad harmoninga ir neperkrauta daiktais aplinka gali prisidėti prie mažo vaiko pasaulėžiūros kūrimo, formuoti ir lavinti jo estetinį skonį, net turėti įtakos jo vaizduotei. Tarpukariu vyravę architektūros ir interjero dizaino sprendimai darė įtaką ikimokyklinėms vaikų ugdymo įstaigoms. Šiuolaikiška, funkcionali, madinga, art deco artima stilistika buvo pastebima ir vaikų darželių patalpose, todėl galime sakyti, kad madingi buvo ne tik tarpukario Lietuvos bankai, fabrikai ar prabangūs gyvenamieji namai, bet ir darželiai.

Įkvėpimo ir minčių, kaip galėtų atrodyti vaikams skirtos erdvės, ieškota užsienyje. Visuomenininkė Honorata Ivanauskienė, garsaus gamtininko Tado Ivanausko žmona, iš Italijos ir Belgijos parsivežė vaikų darželių nuotraukų ir taip prisidėjo prie ikimokyklinių įstaigų aplinkos kūrimo. Šios fotografijos tapo pirmu pavyzdžiu, kaip įrengti patrauklias, higieniškas ir modernias vaikų ugdymo, poilsio ir žaidimų erdves. Vizualinių pavyzdžių, kaip turi atrodyti montesoriškas vaikų darželis, buvo galima rasti ir 1927 m. į lietuvių kalbą išverstoje Montessori knygoje Mokslinės pedagogikos metodas pritaikytas vaikų auklėjimui „vaikų namuose“. Joje pedagogė pateikė dvylika iliustracijų, kaip jos įkurti vaikų darželiai atrodo Italijoje.

Įrenginėjant vaikų darželio patalpas, buvo atsižvelgiama į baldo funkcionalumą. Todėl buvo populiarios medinės sieninės spintos, komodos, staliukai, kėdutės, taburetės ir įvairios spintelės. Vaikų darželių baldų formos buvo paprastos, dizainas – be didelių puošybos elementų. Šiuose balduose nerasime ornamentikos ar išskirtinio dekoro užuominų – tai lygūs stačiakampiai tūriai, šiek tiek primenantys dėžes. Vis dėlto baldai pasižymėjo estetiškumu, apdailos kuklumu, ergonomiškomis proporcijomis, nesudėtinga gamyba, lengva priežiūra ir paprastu naudojimu. Populiarūs buvo pinti baldai. Jie buvo nebrangūs ir patogūs, nes vasaros metu buvo galima išnešti į lauką. Be to, vertintas šių baldų higieniškumas, pralaidumas orui ir nesudėtinga konstrukcija, jie buvo lengvai plaunami.

Siekta efektyviai ir taupiai išnaudoti nedidelę erdvę, todėl kiekvienas daiktas turėjo atlikti tam tikrą funkciją ir tarnauti šeimininkui. Dažnai miestuose veikę vaikų darželiai būdavo įkuriami butuose, todėl taupyti vietą kambariuose buvo būtina. Dėl šios priežasties naudoti tik reikalingiausi baldai. Pedagoginiais sumetimais baldai statyti prie sienų, o kambario viduryje paliekama tuščia erdvė – ji buvo skirta vaikų edukaciniams užsiėmimams.

Tik 1939 m. pasirodė Onos Narušytės knyga Priešmokykliniai metai vaikų darželyje, kurioje pažymima, kad mažam vaikui reikia sukurti komfortabilią aplinką: „Aplinkos sąvoka apima visus asmenis, su kuriais vaikas susitinka, daiktus, kuriuos vartoja, kambarius, kuriuose gyvena […]. Aplinka sudaro jo išgyvenimų turinį“. Todėl vaikų darželiai daugeliui juos lankančių vaikų tapo iš esmės vienintele vieta, kuri buvo sukurta ir pritaikyta išskirtinai jų poreikiams. Narušytės knygoje pateikiami išsamūs nurodymai, kaip įrengti vaikų žaidimo kambarius. Pavyzdžiui, sukurti tinkamą aplinką turėjo tam tikros sienų spalvos: oranžinė, gelsva, balta, rausva, žalia ir panašios švelnios spalvos, o sienas dažyti rekomenduota aliejiniais dažais. Kaip nurodo autorė, „vengtina buvo išdažyti nevaikiškai atrodančiomis gėlėmis arba lipdyti labai margais neva vaikų kambariams (su scenomis iš vaikų gyvenimo) skiriamais popieriais“. Kambario puošybos elementais turėjo tapti gėlės, nedidelis akvariumas arba narvelis su paukščiais. Paveikslai – taip pat svarbi interjero detalė. Jie turėjo būti kabinami neaukštai, o juose turėjo atsispindėti vaikų kasdienio gyvenimo motyvai. Grindis patarta iškloti linoleumu arba kilimėliais. Vaikų darželiams gaminantiems baldžiams reikėjo žinoti tinkamus kiekvieno baldo išmatavimus: stalo dydis turėjo būti 70×80 cm, kėdutės aukštis – 29 cm. Vienas vaikiškas staliukas kainavo 12 litų, kėdutė – 8 litus, spinta žaislams – 70 litų.

Montesoriško vaikų darželio patalpų stiliaus ir mokymo įrankių, žaislų autoriumi ir dizaineriu tapo Marijos Varnienės vyras Adomas Varnas. Vienas žymiausių tarpukario Lietuvos menininkų padarė brėžinių projektus reikalingoms mokslo priemonėms ir didelę jų dalį pats savo rankomis pagamino. Varno talentui neliko abejinga ir pati Montessori. 1934 m. Nicoje jai buvo pristatytos Lietuvoje sukurtos mokslo priemonės. Pasak lietuvių montesorininkų, iš pačios Marios Montessori lūpų jie išgirdo, kad Varno darbai yra estetiški ir jiems negali prilygti jokie fabrikų gaminiai.

Individualumas ir atsakomybė

Vaikai darželyje buvo mokomi savarankiškumo, pasitikėjimo savo jėgomis. Atėję į darželį, patys turėjo paskambinti į duris, todėl durų skambutis buvo pritaikytas jų ūgiui, o grįžę po žaidimų lauke, turėdavo pasikabinti savo paltus. Darželinukams diegiamas savarankiškumas leido jaustis nepriklausomiems nuo suaugusiųjų pagalbos, iškilusias problemas reikėdavo spręsti patiems. Taip pat patiems tekdavo plauti indus, pasikloti loveles – toks gyvenimiškų įgūdžių mokymasis turėjo padėti ateityje. Individualumas ir asmeninė atsakomybė ugdyta ir smulkmenomis, pavyzdžiui, kiek­vienas vaikas turėjo savo spintelę, ant kurios buvo nupiešti skirtingi gyvūnai arba augalai (dramblys, zeb­ras ir t. t.).

Vaikai buvo įtraukiami į kasdienius ruošos darbus, o tokia veikla kaip augalų sodinimas, laistymas ar net gyvūno (žuvytės, triušio, žąsies ar papūgėlės) auginimas turėjo edukacinę paskirtį. Deja, ne visiems vaikams tekdavo pasidžiaugti kiemo teikiamais malonumais. Miesto butuose įkurti darželiai dažnai neturėdavo vidinio kiemo, kuriame vaikai galėtų šėlti, o tai darželių savininkus versdavo pasukti galvą ir imtis išradingų sprendimų. Štai koks atvejis nutiko Kaune 1929 m.: atšilus orams, montesoriškas vaikų darželis buvo perkeltas į Žemės ūkio parodos aikštėje buvusį „Goldbergo paviljoną“, kuris priklausė Prienų alaus daryklos savininkui Benicijonui Šakovui. Paviljono dizainas priminė erdvų medinį namą, savotišką vilaitę ant jūros kranto, todėl buvo pramintas „vasarnamiu“, kuriame „atostogavo“ 30 vaikų. Norint likti ir plėsti vaikų darželių verslą, reikėjo greitai spręsti iškilusias problemas, priimti netradicinius sprendimus ir tikėtis sėkmės.

Krikščioniškas ir patriotinis auklėjimas 

Darželinukai buvo mokomi ne tik pasirūpinti savimi ar kitais, bet ir būti mandagiais bei drausmingais. Šiuo požiūriu taip pat išsiskyrė netradicinį ugdymą propagavę montesoriški darželiai. Štai Varnienės darželį lankęs profesorius Romualdas Kašuba (g. 1931) prisimena: „Galiu drąsiai pasakyti, kad esu gana gerai susipažinęs su dailininko Adomo Varno kūryba. Darželyje, viename iš kambarių, buvo pakabinta daug jo paveikslų. Į tą kambarį buvo siunčiami visi, kurie nusižengė tvarkai. Čia mes turėjome praleisti šiek tiek laiko, kad apsvarstytume savo klaidas“. Mažam vaikui toks netradicinis sprendimas buvo ne tik disciplinavimo priemonė, bet ir savotiška edukacija.

Ugdyti vaikų atlaidumą, atjautą, drąsą, patriotizmą ir tikėjimą buvo vienas iš darželio veiklos uždavinių. Patalpose buvo rekomenduojama įrengti Dievo kampelį: „tam kampely atsiklaupęs vaikas kalba poterėlius, ten jis stebi Kristaus, Šv. Marijos, Šv. Juozapo statulą ar paveikslą. Čia ir bendra maldelė gali būti kalbama, čia šnekamasi apie Dievulį“. Viena vertus, tai atspindi katalikiškos visuomenės norą darželiuose vaikus auklėti krikščioniškai. Kita vertus, tai šį tą sako ir apie pačius vaikų darželio steigimo principus. Krikščioniškos globos ir pagalbos artimui motyvai buvo neatsiejami nuo vaikų darželio sampratos, kitaip tariant, ne vien socialiniai ir ekonominiai veiksniai skatino jų steigimą.

Nemaža dalis visuomenės anuomet gyveno ir patrio­tinėmis idėjomis, todėl natūralu, kad jos persmelkė ir vaikų ugdymo programas. Darželių veikloje aiškiai pastebimos tendencijos auklėti vaikus tėvynės meilės dvasia. Apskritai galima teigti, kad tautinis auklėjimas dažniausiai prasidėdavo ne šeimoje, bet vaikų darželyje. Ikimokyklinė ugdymo įstaiga buvo socialinės globos ir švietimo vieta, kuri ėmė diktuoti tautinio sąmoningumo principus.

Bent nuo 1934 m. darželių pedagogikai įtaką darė Antano Maceinos idėjos. Jis manė, kad šeimoje vaikas įgyja emocinį patriotizmo pagrindą. Ši mintis ikimokyklinėse vaikų lavinimo įstaigose buvo modifikuojama ir pritaikoma, nes vaikas, ateidamas į darželį, patekdavo į naują, bet laikiną šeimą, todėl darželis turėjo būti atsakingas už mažiausiojo Lietuvos piliečio ugdymą. „Čia yra pirmoji tautinio skonio mokykla, čia formuojasi tautos skonio, jos kultūros pajauta“, – rašė Narušytė.

Tiesa, sunku pasakyti, kiek realiai darželiai buvo pajėgūs suformuoti šį „tautinį skonį“. Tikėtina, kad patrio­tinio auklėjimo sėkmė priklausė nuo vaikams patrauk­lių priemonių pasirinkimo ir pateikimo. Čia svarbų vaidmenį galėjo atlikti šventės, kurių metu vaikai buvo aktyviai įtraukiami į konkrečios progos minėjimą. Jos buvo suskirstytos į dvi kategorijas – šeimos ir viešas, kiekviena šventė turėjo savo minėjimo planą. Šeimos švenčių kategorijai priklausė vardadieniai ar vaiko sugrįžimas į darželį po ligos. O viešos šventės buvo valstybei svarbių įvykių minėjimai. Tomis dienomis vaikai klausydavosi pasakojimų apie tautos didvyrius ir įvairiausių legendų. Be asmenybių idealizavimo, svarbios buvo ir istorinės datos. Iškilmingai minėtos Spalio 9-oji (Vilniaus krašto okupacija) ir Vasario 16-oji (Valstybės nepriklausomybės diena), taip pat buvo rekomenduojama minėti Rugsėjo 8-ąją (Vytauto karūnavimo dieną). Neprivaloma, bet buvo sveikintina, jei vaikų darželyje švenčiama Kariuomenės ir Aviacijos diena (lapkričio 23 d.). Manyta, kad nuo mažens diegiama meilė šaliai gali užauginti gerus piliečius. Patriotizmo skatinimas turėjo išauginti naują lietuvių kartą. Šiandien galbūt nuostabą keliantys pilietiškumo skatinimo būdai tarpukario visuomenei buvo priimtini
ir įprasti.

Šiandien nepriklausomoje Lietuvoje veikiantys darželiai iš dalies yra tarpukariu pradėtos veiklos tęsinys, kuris mums liudija praėjusio amžiaus visuomenės atvirumą naujoms idėjoms. O smalsaus individo ugdymas nepavaldus laikui.

IEVA GRINIŪTĖ-TUMELIENĖ