Tik pasirodžius pirmiems straipsniams su taip žiniasklaidos mėgstamomis kaltinančiomis antraštėmis „Veganiška mamos ir vaiko mityba: kūdikis atsidūrė ligoninėje“, o vėliau nesibaigiantys kaltinimai mamai pristatant šią istoriją visuomenei: „Gydytojas pateikė labai įdomių detalių apie veganiškos mitybos nualintą kūdikį“ arba „Iš mirties nagų išgelbėjus veganės motinos nualintą kūdikį…“ sulaukė daug komentarų, paspaudimų ‚Like“ ir „Share“. Žiniasklaida pasiekė savo: žmonės skaito jų portalus su iškreiptai perduodamomis mintimis, jas komentuoja, vieni keikia, kiti piktinasi, treti užtaria. Iš to žiniasklaida maitinasi ir dar gali rašyti kokią savaitėlę. Po to visiems šita tema nusibos ir bus kita auka.
Kad šiuolaikinė žiniasklaida yra žiauri ir be jokių skrupulų gali dergti ką nori, kaip nori ir kur nori, seniai žinoma. Jai nei žmogus, nei tiesa nerūpi. Svarbu, kad skaitytų. Bet komentuojantiems žmonėms ir kai kuriems žurnalistams, kuriems vaikas – visuomenės nuosavybė, aš noriu pasakyti: esate žiaurūs. Pripažinkite bent tai patys sau.
Motinystės laikotarpis, ypač mamai, pagimdžiusiai pirmą vaiką, yra labai jautrus ir subtilus. Viskas nauja, nepažinta, daug įvairių baimių suklysti, nemigo naktys ir pan. Visos normalios mamos, nepriklausomai nuo savo mitybos įpročių, vaikams nori tik pačio geriausio ir daro viską su didele meile. Vegetarai, veganai seniai minios ant laužo būtų sudeginti, jei kas leistų. Niekam nesvarbu, kad tokią mitybą žmonės pasirenka siekdami neprisidėti prie visuomenėje bujojančio žiaurumo, vartotojiškumo, suprasdami žmogaus kūno tobulumą, darnos su gamta ir krikščioniškoje šalyje deklaruojamo gailestingumo svarbą. Tie, kas neapgaudinėja savęs, moko savo vaikus gailestingumo ir meilės gamtai, yra puolami net ir jautriausiu laikotarpiu, auginant pirmagimį. Ir tai daro vyrai: daktarai ir žurnalistai. Tie, kas turėtų moteris ir jų vaikus saugoti, globoti ir ginti. Bet inkvizicijos laikais ant laužų vesdavo taip pat vyrai. Aš tikiu, kad kada nors vyrai mūsų šalyje bus panašūs į vyrus.
Pripažinkite sau, kad esate žiaurūs. Kad lėkštėje matydami paskersto gyvūno mėsą, jūs meluojate sau ir savo vaikams vadindami ją „mėsyte“, beriate prieskonių, troškinate ir kepinate, marinuojate nužudyto gyvūno kūną, kad išgautumėte savo liežuviui malonų skonį, kad nejaustumėte kančios ir kraujo, kuris tikrai buvo, kai gyvūną skerdė. Ir prisigalvojate visokių pasiteisinimų sau, mokslinių tyrimų, dėl ko tai valgyti naudinga ir reikalinga. O dar jei užgeriate bokalu alaus, taip skaniai viską nurėžiančiu, nelieka apie ką galvoti. Pieno stiklinė, sviestas, sūris, kiaušiniai jums tik maistas, kuris patenkina liežuvį ir daro jus sočiais. Kitiems prieš akis stovi fermos, narvai, skerdyklos ir gyvūnų kančia. Ne visi gali sau meluoti ir ne visi gali būti žiaurūs. Leiskite ir tokiems gyventi savo tarpe, nes be jų jūs galvotumėte, kad žiaurumas yra normalus.
Palikti komentarą