Psichologija

BĖK, MAŽYLI, BĖK (GENDRUTIS MORKŪNAS)

Vaikai gimsta dėl daugybės priežasčių. Vieni – kad kuo mažiau liktų neišbraidytų balų. Kiti – kad kuo linksmiau būtų paukščiams, vėžliams ir sliekams. Dar kiti – kad turėtų darbo logopedai ir mokyklinių autobusų vairuotojai. Tūkstantį žmonių paklausęs, kodėl gimsta vaikai, išgirstum tūkstantį skirtingų atsakymų. O iš dešimties tūkstančių žmonių skirtingų atsakymų būtų bent dešimt tūkstančių.

Tik niekas nepasakytų, kad vaikai gimsta tam, kad lenktyniautų. Išdrįsęs tai pasakyti būtų apšauktas bepročiu. Nehumanišku. Nepedagogišku. Žiauriu. Nes vaikai gimsta pasaulio džiaugsmui, visų šviesai ir kiekvieno gėriui. Nes vaikai – žemės gėlės. Kokios, po velnių, gali būti gėlių lenktynės!

Matyt, todėl pradinukams nerašo pažymių, o darželinukus giria net už tai, ką silpnesnių nervų žmonės laiko terorizmo užuomazgomis.

O mane seniai kankina viena nesmagi ir įkyri abejonė. Ar tikrai žmonės į lenktynių ir varžybų trasas išeina tik tada, kai jie supranta, kas tos lenktynės ir varžybos yra? Kai suvokia, kas yra pergalė ir kas – pralaimėjimas? Kai pakaituoti sirgalių veidai, klykiančios jų burnos ir trypiančios kojos nebeverčia verkti ir sisioti į kelnes?

Ši abejonė sustiprėjo neseniai per televiziją pamačius ką tik pradėjusių vaikščioti kūdikių lenktynes. Tai buvo tikros lenktynės – triukšmingos, su sirgaliais ir teisėjais. Tai, kad kai kurie lenktynininkai nelabai suvokė, ko iš jų norima, buvo smulkmena. Beje, nesunkiai išsprendžiama – finišo linijos link juos viliojo įprastos mamos, pažįstami tėčiai ir mylimi žaislai.

Lenktynių apdovanojimus dalijęs kažkoks šaulys, plaukikas ar jojikas džiūgavo. Nieko keisto – kiekvienas, dalijantis apdovanojimus, turi džiūgauti. Ko vertas apdovanojimas, jeigu jis įteikiamas nedžiūgaujant?

Taigi viskas gerai. Viskas labai gerai. Geriau nė nesugalvosi. Kol vyko lenktynės, pražydo lenktyniaujančių mamos, gerokai suvyriškėjo tėčiai. Rėmėjai gavo progą pasireklamuoti, vakaro žinios nuskynė puikų siužetą. Esu įsitikinęs, kad tokių lenktynių daugės, o jų populiarumas augs. Gal kada nors jos baigsis net fejerverkais.

O mažyliai?

O ką mažyliai? Jie gavo dovanų, pabendravo su bendraamžiais, juos parodė per televizorių. Klausiate, ar jiems lenktynės patiko? Žinoma, patiko. Argi gali nepatikti kūdikiui tai, kas patinka jo mamai ir tėčiui, šauliui, plaukikui ir jojikui, rėmėjams ir žiniasklaidai?

O man labiausiai patiko raktų ryšulėlis. Juo barškindamas kažkas finišo link viliojo savo atžalą. Gal ir pietauti tą mažylį šaukia barškindami raktais? Kaip šuniuką, kuriam numetama lazda ir šūktelima: „Atnešk!“.

Nežinau, kodėl vaikai tokie gražūs ir protingi jų pačių sugalvotuose žaidimuose. Net jeigu tai – lenktynės. Bet dar labiau nežinau, kodėl tie patys vaikai suaugusiųjų sugalvotose lenktynėse panašūs į gyvūnėlius. Dažniausiai į šunis. Rečiau – į peles, voveres ir tarakonus. Į ne itin laimingus šunis, peles, voveres ir tarakonus. O dažnai – net į labai nelaimingus. Tie vaikai – gyvūnėliai nelaimingi taip keistai, kad protingi žmonės to tiesiog nemato. Argi protingas žmogus žiūrės į nelaimingą vaiką? Protingi žmonės žino, jog lenktyniaujantys vaikai privalo būti laimingi. O jeigu kuris nors vaikas nelaimingas, tegu dingsta iš trasos ir eina uostyti gėlių bei žiūrinėti spalvotų paveikslėlių. Tokiems lenktynėse ne vieta. Ir dar nežinia, kur tokiems vaikams vieta.

Gal kada nors sutiksiu pakankamai padorų žmogų, kuris į klausimą, kam gimsta vaikai, atsakys – tam, kad žaisdami, kakodami, išdykaudami ir sirgdami teiktų malonumą suaugusiesiems.

Iš anekdotų iš serijos „Kalba vaikai“ juokiasi net tie, kurie supranta tik tai, kas parašyta telefonų knygose. Viena radijo stotis tik vaikams suprantamą vaikišką išmintį transliuoja net ir tiems, kam galvos suskausta nuo garsesnio vaikų juoko. Per vakarėlį gerokai įkaušę suaugusieji prie sienos pastato mažyliukę auką, o ši lūžinėjančiu balseliu turi deklamuoti eilėraščius.

Žinoma, daugiausia malonumo suaugusiesiems atneša lenktynės. Beje, nebūtina vaikus stumti į trasą, kuri baigiasi finišo linija. Taip daro tik tie, kurie turi bėdų dėl vaizduotės. Yra daugybė kitokių būdų parodyti, kokių ypatingų vaikų turime.

Vienas tėtis giriasi, kad jo sūnus gulėdamas apsišlapino savo nosį. Mamytė pasakoja apie neeilinius savo dukros muzikinius sugebėjimus – ji ne tik labai garsiai daužo pianino klavišus, bet tas daužymas yra kažkoks ypatingas. Dvi mamos beveik apanka operos teatro fojė besiginčydamos, kurios dukra ilgiau ruošia pamokas.

Žinoma, už garsiai daužomą pianiną ar apsišlapintą nosį prizo neduos. Todėl maniežai ir arenos yra svarbi malonumų vieta. Tuo labiau kad ten viskas aišku net mokantiems skaičiuoti tik iki septyniolikos. Yra pirmasis, yra antrasis, trečiasis. Tik nekalbėkime apie paskutinius. Palyginti su malonumu, kurį gauna tėvai, žiūrovai, prizų steigėjai ir dalytojai, paskutiniųjų ašaros nieko nereiškia. Tegu autsaideriai mokosi ir žino, kad gyvenimas – negailestinga kova, kur laimi tik stipriausieji.

Tad bėk, mažyli, bėk. O mes į tave šaudysime.

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.