SIGITA LESINSKIENĖ
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas – įgimtas
Vienas dažniausiai kylančių klausimų: ar vaikai daugiau judėtų, prasmingai dirbtų, jiems nereikėtų didesnę dienos dalį prasėdėti mokyklos suole (pageidautina ramiai ir susikaupus), jei mūsų visuomenė nebūtų tiek orientuota į mokslus ir civilizuota? Tie, kurie iš prigimties yra judresni, greitesni už kitus, būtų veiklūs ir naudingi bendruomenei (galėtų dirbti žemės ūkio darbus, statyti, būti vikrūs miškininkai ir pan.). Taigi ar vaikų hiperaktyvumas nėra XX a. pabaigos–XXI a. pradžios modernios ir vis modernėjančios, tačiau nuo darnos su gamta ir aplinkiniu pasauliu tolstančios žmonijos padarinys, arba „socialinis konstruktas“. Tai ypač būdingas reiškinys tose šalyse, kur vaikai pradeda ganėtinai anksti eiti į mokyklą ir mokymasis trunka labai ilgai. Antras svarbus veiksnys – gausus sintetinių dažiklių, skonio stipriklių ir kito nesveiko, perdirbto ir apdoroto, mažai energijos teikiančio maisto vartojimas.
Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad nemažai vaikų gimsta jau būdami padidėjusio judrumo, aktyvumo ir impulsyvesni. Nustatyta, kad aktyvumo ir dėmesio sutrikimas yra įgimtas ir tai yra visą gyvenimą lydintis sutrikimas. Su šiuo sutrikimu yra gimstama ir augama. Neretai tokio vaiko šeimoje yra daugiau narių, turinčių šiam sutrikimui būdingų ypatumų (jiems sutrikimas dažnai neatpažįstamas ir nediagnozuojamas dėl menkiau išreikštų šio sutrikimo ypatumų).
Požymiai turi pasireikšti bent dviejose skirtingose aplinkose
Pagrindiniai šio sutrikimo požymiai reiškiasi trijose srityse: 1) padidėjęs aktyvumas (hiperaktyvumas); 2) sutrikęs dėmesys; 3) impulsyvumas. Kiekvienas iš šių požymių skirtingai reiškiasi skirtingais vaiko raidos periodais ir gali būti lengvo, vidutinio ar sunkaus laipsnio (tiek vaikams, tiek suaugusiesiems). Angliškai šis sutrikimas vadinamas Attention Deficit Hyperactivity Disorder (dažniausiai vartojama santrumpa ADHD). Pagal Lietuvoje ir Europoje taikomą tarptautinę ligų ir sutrikimų klasifikaciją (TLK-10) šis sutrikimas vadinamas aktyvumo ir dėmesio sutrikimu (ADS). Šio sutrikimo išsamius diagnostikos klinikinius kriterijus pagal TLK-10 (angl. ICD-10) galima rasti internete.
Pabrėžiama, kad sutrikimo požymiai pastebimi dar ikimokykliniame amžiuje ir turi reikštis ne vienoje, o bent dviejose skirtingose aplinkose (pavyzdžiui, namuose ir ugdymo įstaigoje). Jungtinėse Amerikos Valstijose šis sutrikimas pagal simptomų raišką dar skirstomas į tris tipus: 1) nedėmesingumo; 2) hiperaktyvumo (padidėjusio aktyvumo); 3) mišrusis. Europoje ADS diagnozuojamas tik tais atvejais, kai simptomai yra trejopo pobūdžio (JAV tokiais atvejais būtų nustatomas mišrusis ADS tipas, todėl šio sutrikimo paplitimas JAV ir Europoje labai skiriasi: JAV yra nustatoma beveik dvigubai daugiau atvejų nei Europoje.
Prigimtis ar sutrikimas?
Manoma, kad tikrai ne visais atvejais, kai vaikas pernelyg judrus, nenustygstantis vietoje, išsiblaškęs ir pan., galime kalbėti apie hiperaktyvumą kaip sutrikimą. Kada šie ir dar daugybė požymių laikomi ADS požymiais? Tada, kai jie reiškiasi ganėtinai stipriai ir gerokai kliudo vaikui adaptuotis ir funkcionuoti socialinėje kultūrinėje aplinkoje lyginant su kitais tokio amžiaus vaikais. Jei tam tikri vaiko ypatumai (didesnis judrumas, blaškumas, impulsyvumas) nėra stipriai išreikšti, netrukdo žaisti, bendrauti, ugdytis, juos galime laikyti prigimtiniais vaiko bruožais, turinčiais netgi pranašumų (jei jie tinkamai pritaikomi aplinkoje ir į juos atsižvelgiama auginant ir ugdant vaiką). Taigi, šie bruožai gali būti matomi kaip spektras, ir sutrikimu vadintumėme juos tik tuo atveju, jei jie pernelyg išreikšti ir labai kliudo vaikui adaptuotis bendruomenėje.
Būtinas išsamus sveikatos būklės tyrimas
Vaikas gali būti įsitempęs, neramus, gali liūdėti ne vien dėl ADS, bet ir dėl daugelio kitų priežasčių. Pavyzdžiui, jam gali kelti nerimą, bauginti daug dalykų (pavyzdžiui, vaikas gali jautriai išgyventi dėl netekčių, netikėtų sunkių ar skaudžių pokyčių, kartais ir smurto, patyčių). Toks vaikas irgi atrodys kaip negalintis susikaupti, nenustygstantis vietoje, ūmiai reaguojantis. Bet nuodugniau įsigilinę matysime, kad toks jis buvo ne visada, aplinkiniai vaiką matantys ir pažįstantys žmonės, ko gero, nurodytų aiškią ribą ar metų laiką, nuo kada vaikas pasikeitė, tapo neramus.
Hiperaktyvumą nuo tam tikro raidos laikotarpio, kai pasikeičia vaiko elgesys, judrumas, dėmesys, gali sukelti pašalinis vaistų poveikis, mikroelementų stoka, netinkama mityba, apsinuodijimas (ypač lėtinis įvairiomis toksinėmis aplinkos medžiagomis), kitos infekcinės, alerginės (ypač lėtinės) ir kt. ligos. Todėl kiekvienu atveju reikalingas išsamus sveikatos būklės ištyrimas.
Šiuo metu ADS nėra laikomas vien tik aktyvumo, dėmesio sutrikimu; pastebėta, kad jis apima ir pažintines (kognityvines) sritis, emocijų valdymą, savo veiklos organizavimą, savireguliaciją ir kt. gebėjimus. Tai labai apsunkina mokymąsi, adaptaciją ugdymo įstaigoje, o vėliau suaugus sukelia daug sunkumų asmeniniame gyvenime ir darbinėje veikloje. Ypač daug sunkumų kyla mokantis suvaldyti staigiai, impulsyviai kylančius pykčio, agresijos proveržius, kai netikėtai žmogus išmušamas iš pusiausvyros.
Retai pasireiškia kaip vienas sutrikimas
Nustatyta, jog ADS tik retais atvejais pasireiškia kaip vienas sutrikimas, dažniausiai ADS turintiems vaikams diagnozuojami ir gretutiniai (vadinamieji komorbidiniai) kartu pasireiškiantys sutrikimai: autizmo spektro, specifiniai mokymosi raidos sutrikimai (disleksija, disgrafija, diskalkulija ir kt.), tikai, emocijų, elgesio sutrikimai, nuotaikos svyravimai ir kt. Tai dar labiau apsunkina tokių vaikų mokymąsi ir socialinę adaptaciją. Jie arba nejaučia, kiek ir kaip bendrauti su kitais bendraamžiais (autizmo spektro požymiai), arba labai greit susipeša, reaguoja piktai ir impulsyviai, jei jiems kas nors nepatinka (reiškiasi ir ADS, ir autizmo spektro požymiai, o kartais ir išmoktas elgesys), arba rėkia, mėto daiktus, pyksta žalodami save, kai nesiseka, tenka palaukti, pagalvoti, kantriai pasistengti, įdėti valios pastangų. Vaikui, kuriam būdingos šios savybės, labai sunku augti ir išmokti tinkamai elgtis… Sunku, bet įmanoma, ir būtina visiems suaugusiesiems, su tokiu vaiku bendraujantiems, supratingai jam padėti.
Neramūs kūdikiai
Pastebėta, kad vaikai, kuriems diagnozuotas ADS, jau motinos įsčiose labiau juda ir gydytojai registruoja aktyvesnius vaisiaus judesius. ADS atsiradimui ir sutrikimo išreikštumo laipsniui turi įtakos ne tik genetiniai, bet ir aplinkos veiksniai, ypač motinos rūkymas nėštumo metu ir visos priežastys, sumažinančios kraujo pritekėjimą į vaisiaus smegenis nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu. Specifinių ADS požymių kūdikystėje nėra, neįprasta sakyti, kad kūdikis hiperaktyvus, tačiau ADS turintys mažyliai apibūdinami kaip gyvesnio temperamento, daugiau priežiūros ir dėmesio reikalaujantys neramūs kūdikiai. Tokie kūdikiai daugiau rangosi, muistosi, nekantrūs, verksmingi, nervingi, jautresni, greičiau susierzina. Jiems dažniau pučia pilvuką, kamuoja diegliai, juos tėvams sunkiau pavyksta apkabinti, paglamonėti, nuraminti.
Iššūkis suaugusiesiems
ADS turintys vaikai augdami turi didesnę riziką patirti fizinę ir emocinę prievartą, nes jie labai judrūs, triukšmingi, neapdairūs, užmaršūs, išsiblaškę, gali trumpam sutelkti dėmesį. Tokius vaikus sunku prižiūrėti, jie iš aplinkinių dažnai girdi draudimus, kritiką, gąsdinimus ir tai, kad nuo jų pavargo juos prižiūrintys suaugusieji. ADS turintis vaikas per trumpą laiką jau bus pamėginęs keletą veiklų, kai tuo tarpu kiti bendraamžiai būtų apsistoję ties viena. Šių vaikų priežiūra yra iššūkis ir tikrai vargina suaugusiuosius, tačiau labai svarbu, kad vaikas dėl savo ypatumų negirdėtų ir nejaustų nuolatinio suaugusiųjų nepasitenkinimo.
ADS turintiems vaikams būdinga lėtesnė emocinė branda, jiems labai sunku ko nors palaukti, sulaukti savo eilės ir pan. Kadangi ADS dar apibūdinamas kaip savireguliacijos sutrikimas, tokie vaikai ne tik nervingesni, jautresni, bet jiems sunku susitvardyti, nurimti, jie dažnai pratrūksta pykčiu, impulsyviu agresyvumu, tampa priešiški, neklusnūs, provokuojantys. Jei dar kartu būdingi autizmo spektro bruožai, kurių pagrindinė savybė yra intuityvaus pajautimo socialiniame bendravime stoka – tokio vaiko adaptacija bendraamžių grupėje labai sudėtinga ir reikalauja individualios suaugusiojo priežiūros ir pagalbos.
Svarbu kuo anksčiau atpažinti ir suteikti pagalbą
ADS turintys vaikai gali būti labai greiti, impulsyvūs, tad šias prigimtines duotybes verta sėkmingai taikyti sporte, šokiuose, judriuosiuose žaidimuose, vėliau – ir profesijoje. Tinkamai ugdomi, gaudami pakankamą fizinį krūvį, vaizdinę savo veiklos reguliavimo pagalbą, formuojant savireguliacijos, tinkamo socialinio bendravimo įgūdžius, atliepiant individualius jų pomėgius ir poreikius, radus jiems patinkančias saviraiškos sritis, jie gali būti labai originalūs, kūrybingi, iniciatyvūs ir aktyvūs.
Pasaulyje yra daug garsių žmonių, turinčių ADS, kartu ir specifinių mokymosi raidos sutrikimų, lengvų autizmo bruožų. Nevardinsiu jų, kam įdomu, žiniasklaidoje ras daug šį sutrikimą turinčių ir sėkmę patiriančių, turtingų, žymių žmonių. Kartu ras ir liūdnų atvejų, kai socialinės adaptacijos nesėkmių atvejais ADS turintys jaunuoliai tampa priklausomi nuo kvaišalų, įsitraukia į nusikalstamas veiklas (nusikalstamoms grupuotėms labai reikalingi asmenys, gebantys itin greitai, žaibiškai susigaudyti situacijoje, vaizdinėse signalizacijų schemose ir pan.). Taip pat keliamas klausimas, kiek saugiai asmuo, turintis stipriai išreikštą ADS, gali vairuoti automobilį, ypač monotonišku keliu, arba kai reikia palaukti, arba kai kas nors netikėtai suerzina. Daug kalbama apie karą mūsų keliuose, viena iš jo priežasčių nurodomas alkoholio vartojimas, o kita, labai dažnai pasireiškianti kartu, tik neatpažįstama ir neįvardijama yra ADS, kai hiperaktyvumas, impulsyvumas sukelia nuolatinę padidėjusią emocinę įtampą, kuri dažnai ydingai slopinama alkoholiu ar kitais kvaišalais. Todėl labai svarbu kuo anksčiau vaikui augant atpažinti ADS požymius ir suteikti reikiamą pagalbą.
Būtina kompleksinė pagalba
Nustatyta, kad ADS turinčio vaiko auginimas yra rizikos veiksnys šeimos narių tarpusavio santykių kokybei, ypač mamos emocinei sveikatai (gali paskatinti depresiją). Rekomenduojama tėvams pasirūpinti savo sveikatos stiprinimu ir išsaugojimu, daryti buvimo su hiperaktyviu vaiku pertraukas, išmokti atsipalaidavimo, kvėpavimo ir kt. pratimų, pykčio proveržio suvaldymo veiksmingų taktikų.
Kai yra nustatoma, kad vaikas turi ADS, dažniausiai kiekvienam vaikui sudaromas individualus ir kompleksinis gydymo planas, apimant dienotvarkės, mitybos sureguliavimą, pakankamą ir sistemingą fizinio krūvio užtikrinimą, vaizdinius vaikui suprantamus veiklos planavimo ir atliekamų užduočių pateikimo būdus (nes ADS turintys vaikai geriau suvokia tai, ką mato, nei tai, ką girdi), savireguliacijos ir socialinio bendravimo įgūdžių ugdymą, kognityvinę elgesio terapiją, prireikus – mityba papildoma būtinais mikroelementais, nesočiosiomis riebiosiomis rūgštimis ar tam tikrais vaistais, taip pat šeimos nariams teikiamos konsultacijos. Taikoma daug tradicinių ir netradicinių gydymo būdų, rekomenduojama kiekvienam pacientui rasti individualų ir veiksmingą kompleksą gydomųjų priemonių. Dėl gydymo yra įvairių nuomonių, atliekama daug tyrimų. Labai svarbus yra medikų, ugdytojų, tėvų ir paties vaiko aktyvus ir ilgalaikis bendradarbiavimas.
Pažymėtina, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje vaiko, turinčio ADS, ypatumai ir raidos poreikiai keičiasi, svarbu juos suprasti ir tinkamai juos atliepti. ADS turintis vaikas gali būti labai gabus ir savitai mąstyti, dėl greitos reakcijos sėkmingai padaryti kur kas daugiau dalykų nei kiti bendraamžiai per tą patį laiką. Prisimenu vieną berniuką, kuris meškeriodavo (gana sėkmingai) iškart su penkiomis meškerėmis ir spėdavo suktis. Kiti šį sutrikimą turintys vaikai vikriai šoka, atlieka įmantrius triukus, sėkmingai sportuoja, lanko daug popamokinių veiklų ir visur spėja.
Impulsyvumas kaip būdo savybė turi savų minusų ir pliusų, stiprybes reikia kiek įmanoma panaudoti sėkmingai socialinei adaptacijai ir aktyviai saviraiškai, minusus mėginant sumažinti iki mažiausio skaičiaus, ypač vengiant aplinkinių kritikos, pastabų, nepasitenkinimo reakcijų, dėl kurių skaudžiai nukenčia vaiko savivertė, kūrybingumas, pasitikėjimas savimi ir aplinkiniais. Juk vaikas, kuris geba susikaupti tik 5 minutes (jo bendraamžiai gali susikaupti 15 minučių), apibartas ar nubaustas, nepradės ilgiau išlaikyti dėmesį; jis turi išmokti visuomet, kai dėmesys krypsta kitur, grįžti atgal prie pradėtos veiklos (mokymasis mokytis, tikslingai dirbti darbą pradedant ir pabaigiant, valdyti savo dėmesį) ir ją pabaigti. Pavyzdžiui, tokio vaiko dėmesys kas 5 minutes turėtų būti grąžinamas prie pradėtos ir nebaigtos veiklos (geriau be žodžių (arba tik vienu trumpu, vengiant pastabų ir kritikos), sutartiniu gestu ar judesiu). Iš pradžių jam tegul padeda aplinkiniai, o vėliau vaikas pats išmoks savireguliacijos, saviinstrukcijų ir sutelks dėmesį tiek, kiek reikia.
Patarimai šeimos nariams
Turint omeny, kad vaiko, turinčio ADS, kai kuriems šeimos nariams irgi būdingi ADS požymiai, visa šeima kartu galėtų džiaugsmingai žaisti judrius žaidimus, sportuoti, šokti, važinėti riedlente, riedučiais, plaukioti, vaidinti, muzikuoti, atlikti namų ūkio darbus ir pan. Juokinga kartais matyti ar girdėti, kad tiek daug nubėgti, kiek gali vaikas (visai nepavargdamas), tėvai negali; kartais jie apibėga vieną ratuką, o jų vaikas – du tris.
Kartais tėvai pasunkina užduotį vaikui – uždeda ant kojų svarmenis, kad vaikui krūvis būtų didesnis, tuomet vaikas gali tolygiau eiti ar bėgti su savo tėvais. Pastebėta, kad judriam, sunkiai nustygstančiam vaikui uždėjus sunkią liemenę (pasiūtą su akmenukais ar pridėjus kitų specialiai audinį pasukinančių dalių) ar sunkią antklodę ant kojų, lengviau nusėdėti ir atlikti trumpą užduotį, po kurios, žinoma, būtina judri pertraukėlė.
Svarbu sistemingai ir objektyviai vertinti (pažymint gražiame, smagiame plane) vaiko dėmesingumą, judrumą, impulsyvumą per visą dieną (pavyzdžiui, ryte namuose, ugdymo įstaigoje, pavakary ir vakare), nes jis kinta, ir pagal tai galima sudaryti reikiamą dienotvarkę, numatyti veiklas, paskirstyti fizinį krūvį, sureguliuoti mitybą ir pan.
Būtina, kad ADS turintis vaikas suprastų savo ypatumus, išmoktų su jais augti, gyventi, prisiderinti socialinėje aplinkoje, suvoktų stipriąsias ir silpnąsias savo savybes, mokytųsi tinkamai bendrauti su aplinkiniais apie savo ypatumus, poreikius, pagal tai organizuotų savo veiklą ir pan. Linkiu kūrybingumo ir kantrybės auginantiems ir ugdantiems ADS turinčius vaikus!
Palikti komentarą