Visi, kas turi vaikų, žino, kaip nesuderinamai skamba šie du žodžiai – vaikas ir tvarka. Dauguma vaikus auginančių tėvų puikiai įsivaizduoja, kaip atrodo butas, kuriame gyvenate kartu su paaugliu sūnumi ar dukra.

Mamai ir tėčiui atrodo, kad tik jie žino, kokią košę srėbti mylimam pupuliui. Kokią suknelę apsivilkti. Kokį būrelį lankyti po pamokų.

Kam mergaitei reikalingas tėtis? Pirmiausia todėl, kad su jomis jie gali sukurti idealų santykių modelį. Iš pradžių tėtis „vienpusiškai“ rūpinasi, globoja, gina dukrą, nes yra pats stipriausias, protingiausias ir autoritetingiausias žmogus iš suaugusiųjų pasaulio.

Tikriausiai visi norime, kad namai būtų jaukūs ir brangūs širdžiai. Neseniai atlikta Lietuvos gyventojų apklausa parodė, kad tokius namus dauguma tapatina su saugumu – tiek fiziniu, tiek emociniu. Kas yra psichologinis saugumas ir kas šį jausmą sukelia namų aplinkoje, pasakoja NT ir psichologijos ekspertės.

Kiekvieną rytą, kai matau šimtus apsnūdusių jaunų žmonių, vykstančių į darbus korporatyvinėse „zombilanduose“, galvoju apie laimę. Tiksliau apie didįjį melą apie laimę, kuriuo mūsų karta privertė patikėti savo vaikus. Didžiausia meškos paslauga, kurią jiems padarėme – tai ne išpūstos būsto kainos, dėl kurių jis tapo nebeįperkamas ir ne krūvos pavojingų atliekų visoje planetoje, kurias jie […]

Stresą ir pokyčius vaikai išgyvena sunkiau nei suaugusieji, o tai gali turėti įtakos ne tik slogioms mintims, bet ir polinkiui į suicidinį elgesį, teigia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Neringa Martišienė.

Tam tikra prasme kiekviena šeima yra skrupulinga mažytė Anglija su savomis tradicijomis. Jos gali būti susijusios su santykiais, laisvalaikiu, buitimi… Kartų išbandytos, tokios taisyklės palengvina gyvenimą. Jeigu tik nepamirštame jų pritaikyti prie mūsų laikų.

Dažnai tėvai, siekdami, kad vaikas elgtųsi pavyzdingai, besąlygiškai draudžia netinkamą elgesį ir net mintis. Tuo tarpu psichologai pataria reguliuoti elgesį, tačiau nevaržyti norų.

Reikalas tas, kad visi mes daugiau ar mažiau mėgstame suversti atsakomybę artimiesiems arba tiems, kurie arčiausiai mūsų. Skirtumas tik toks – jie neturi ko prarasti, jiems iš mūsų gyvenimo nėra jokios naudos, o kartais ir džiaugsmo.

Pagyvenę žmonės gyvena prisiminimais. Jie dieną iš dienos, žingsnis po žingsnio prisimena visą savo gyvenimą ir suskaido jį į smulkiausias detales. Būtent tada ateina suvokimas, kiek daug buvo padaryta neteisingai, kaip neprotingai buvo skirstomas laikas, kurio jau nebesusigrąžinsi.

„Nuo senų laikų buvo manoma, kad išskirtinis talentas – tai pirmiausiai paveldimumas, gamtos užgaida. Kai mums sako, kad Mocartas pirmą kartą koncertavo būdamas trijų arba kad Džonas Stiuartas Milis būdamas to paties amžiaus skaitė klasikinę literatūrą lotynų kalba, dauguma žmonių reaguoja paprastai: „Žinoma, juk jie genijai“.