Dažnai tėvai, siekdami, kad vaikas elgtųsi pavyzdingai, besąlygiškai draudžia netinkamą elgesį ir net mintis. Tuo tarpu psichologai pataria reguliuoti elgesį, tačiau nevaržyti norų.
Neigiamus jausmus ir norus reikia suprasti ir išreikšti.
Pavyzdžiui, jūsų vaikas pyksta, trypia kojomis arba kalba tokius dalykus, kad jį norisi mažų mažiausiai papurtyti.
Vis dėlto pirmiausia derėtų pasidomėti pykčio priežastimi. „Regis, tu kažko pyksti?“, „Ei, tu gi tiesiog verdi!..“, „Ir ant ko gi tu taip supykai?“
Žinoma, pokalbis su vaiku gali ir nebūti idiliškas, tačiau bet kokiu atveju tai bus kur kas geriau nei riksmai „Tuoj pat liaukis!“
Dažniausiai pakanka vaikui parodyti, jog suprantate jo jausmus, ir jis nusiramina.
Vaikams sunku patiems susidoroti su „blogais“ norais, jausmais ir ketinimais, šioje kovoje tėvai turi būti sąjungininkai.
Elgesio šviesoforas
Vaikas turi tiksliai žinoti, kas jam galima ir kas draudžiama.
Jeigu prastai nusiteikę tėvai neleidžia net pažvelgti į kompiuterį, o būdami geros nuotaikos nekreipia į tokius dalykus dėmesio, vaikams sunku supaisyti, kas galima ir kas ne.
Pabandykime vaikų elgesį suskirstyti į tris spalvų laukus:
ŽALIA.
Leidžiama ir netgi sveikintina.
GELTONA.
Leidžiama išskirtiniais atvejais. Nepamirškime, jog iš klaidų mokomės. Egzistuoja įvairios stresinės situacijos, kai vaikui sunku elgtis įprastai.
Žinoma, streso sukeltas elgesys neturi tapti norma.
RAUDONA.
Neleidžiama jokiomis aplinkybėmis.
Tai poelgiai, kuriuos galima vadinti nusikaltimais: vagystės, kėsinimasis į kito žmogaus sveikatą ar gyvybę ir pan.
Ribos tarp šių laukų turi būti tikslios ir neperžengiamos jokiomis aplinkybėmis.
Draudimų politika
Psichologai pateikia keletą patarimų, kaip pratinti vaikus prie draudimų.
* Draudimas turi būti visiškas, o ne dalinis.
Pavyzdžiui, jei vaikas taško vandeniu kitą vaiką ir jūs sakote: „Tik nesušlapink jo drabužėlių“, tai tas pats, kas pasakyti: „Trenk man, jei nori, tik nestipriai“.
Vaikas dar nesugeba suprasti, kur baigiasi leidžiamo elgesio ribos, todėl draudimas turi būti konkretus ir galutinis.
* Jei nesate tikri, jog draudimas būtinas, pirmiausia apsispręskite patys. Neskubėkite veltis į ginčą su vaiku, jei abejojate, ar tai būtina. Nedarykite jo savo paties vidinės kovos liudytoju. Sprendimas ką nors uždrausti turi būti gerai apgalvotas ir logiškas.
* Suteikite alternatyvą. Būtų puiku, jei vaikui pasiūlytumėte kitą variantą vietoje draudžiamo, pavyzdžiui: „Lėkštėmis mėtytis draudžiama, pagalvėmis – galima“.
* Draudimus formuluokite neužgaudami vaiko savigarbos. Lengviausia paklusti beasmeniam draudimui: „Laikas miegoti“, o ne „Eik gultis“; „Laidos vaikams jau baigėsi“, o ne „Tuoj pat išjunk televizorių“; „Rėkti ant žmonių negalima“, o ne „Ko čia dabar šūkauji!“, „Ant kėdės yra sėdima, o ne stovima“ – „Tuoj pat nulipk nuo kėdės!“ ir t.t.
* Draudimą galima taikyti keliais etapais: vaikas pajus, kad jį suprantate, ir sykiu, kad tai – objektyvi būtinybė.
„Žinau, kaip tau norisi į kiną, tačiau tai neįmanoma, nes reikia ruošti pamokas. Į kiną galėsi nueiti šeštadienį.“
* Nedrauskite vaiko fizinės veiklos. Žinoma, nuolat bėgiojantys bei šūkaujantys mažyliai trukdo suaugusiesiems, vis dėlto nevertėtų labiau rūpintis baldais nei vaiko sveikata.
Draudimas žaisti aktyvius žaidimus vaikui sukuria įtampą ir skatina agresyvumą.
Beržinės košės?..
Vaikas nebūtų vaikas, jei kartkartėmis nepažeidinėtų jūsų draudimų. Kokias bausmes už tai taikyti, spręskite patys, tačiau jūsų reakcija neturėtų būti agresyvi ir įžeisti vaiko.
Neverskite jo jausti didelę kaltę ir bijoti atpildo. Būkite tas stiprus žmogus, padedantis jam įveikti nepageidaujamus proveržius.
Yra tėvų, kurie vartoja fizines bausmes ir jų griebiasi ne praradę pusiausvyrą, o sąmoningai, dargi liepia vaikui pačiam atsinešti diržą.
Psichologai mano, jog fizinės bausmės moko vaiką netinkamo blogos nuotaikos šalinimo būdo: „Jeigu pyksti – mušk“.
Be to, mušimą vaikas suvokia kaip greitą kaltės išpirkimo būdą: prasikaltau – nubaudė, ir dabar vėl galiu daryti ką noriu.
Kartais lengviau šiek tiek pakentėti, bet padaryti kas knieti.
Beje, daugeliui vaikų gimsta noras atkeršyti tėvams už žiaurų elgesį su jais.
Ši problema nėra paprasta ir paskutinis žodis vis tiek bus jūsų. Tačiau kaskart, kai ruošiatės bausti, pagalvokite, kad su vaiku galima atvirai pasikalbėti bei aptarti jo poelgį.
Psichologai tvirtina, kad disciplina, diegiama neprievartiniu būdu, neįkyriai, ilgainiui tampa savidisciplina.
Parengė Gintarė TUOMAITĖ
Inforamcijos šaltinis: https://ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/kam-reikalinga-disciplina
Palikti komentarą