Patarimai/rekomendacijos, Psichologija, Vaikai/šeima

Ar girdime savo vaikus?

Į konsultaciją ateina mama su savo paaugliu sūnumi. Jam net nespėjus atsakyti į mano pateiktą klausimą, mama užverčia priekaištų lavina. Kiek suprantu iš padriko pasakojimo, ji nepatenkinta sūnaus elgesiu nei mokykloje, nei namuose: uždaras, neklauso, nuolat konfliktuoja, priešgyniauja ir t. t. Matau, kaip jis gūžiasi nuo mamos išsakomų priekaištų, po truputį užsidaro. Suprantu, jog čia, kabinete, jis nelabai gali drastiškai pasipriešinti tokioms jos kalboms, belieka įsivaizduoti, kas vyksta namuose, kai svetimų akių nebelieka, – be abejo, tik aštrūs ar paslėpti konfliktai.

Susitariame su mama dėl tolesnių konsultacijų, kurių metu ir pabandysim išsiaiškinti priežastis. Berniukas nedrąsiai, bet su viltimi akyse sutinka. Konsultacijos su juo vyksta sėkmingai. Paauglys pakankamai atviras sau ir man. Pavyksta suprasti jo neklausymo priežastis. Berniukas atvirai pasakoja: „Žinot, kiek kartų sakiau, ko noriu, kaip jaučiuosi, bet manęs namuose niekas negirdi, net nesiklauso… Mamai svarbūs tik jos reikalai… Aš jai nerūpiu… Koks skirtumas, stengsiuosi ar ne, niekas nesikeičia: nuolatiniai pamokslai, priekaištai.“ Nustembu, kai į vieną konsultaciją atsineša knygą, skirtą labiau tėvams nei vaikams. Pasitikslinu, ar jis ją skaitė. Atsako: „Aš ją jau mintinai moku…“

Tada atsiverčia pasižymėtus puslapius ir cituoja tai, kaip mamos turėtų elgtis su savo vaikais. Galiausiai paklausiau: „Tai ko tu pasigendi namuose skaitydamas šią knygą?“ Berniukas liūdnu tyliu balsu atsako: „Noriu, kad mama iš tiktųjų išklausytų mane ir suprastų, kaip jaučiuosi, apie ką svajoju… Gal tada ir aš pasistengčiau įsiklausyti į jos norus, pabandyčiau jos neliūdinti… Kodėl tik aš turiu suprasti mamą, kai ji manęs visiškai nesistengia suprasti?“ Dar ilgai kalbėjom apie tai, kas jam svarbu, kaip jis ilgisi tikro mamos dėmesio ir svajoja užaugęs būti geru tėvu savo vaikams. Bandėm bendrauti su mama, bet ji ir manęs negirdėjo, kai mėginau pasakyti, kas svarbu jos sūnui, kaip gali keistis jų bendravimas, jei ši pakeistų savo elgesio stilių su juo.

Praktikoje dažnai tenka susidurti su situacijomis, kai suaugusieji yra tvirtai įsitikinę, jog vaikai gyvena be rūpesčių, todėl jie „neturi teisės“ pykti, šaukti, garsiai reikšti nepasitenkinimą ar kitokiais būdais išsakyti, kas tūno jų viduje. Deja, vaikai jaučia, išgyvena, bet mes ne visada pajėgūs juos išgirsti. Dažnai mūsų pačių netinkamas elgesys ir neatsargiai parinkti žodžiai griauna tarpusavio supratimą, kelia emocinę įtampą.

Mokėjimas išklausyti savo vaiką, jį suprasti lemia mūsų santykių su juo kokybę.

Kas mums kaip tėvams trukdo išklausyti savo vaiką?

• Kai pradėdami klausytis vaiko turime išankstinę nuostatą apie tai, ką pastarasis kalbės. Iš karto bandome klijuoti etiketes: „meluos“, „bandys išsisukti“, „tai nesvarbu“, „nieko naujo“ ir pan.

• Išklausyti vaiką trukdo ir mūsų įsitikinimai, vertybės, nuomonė ir prietarai, dėl kurių kartais net nesuvokiam, ką kalba vaikas. Pvz.: mama įsitikinusi, jog mergaitėms taip nedera rengtis, ir ji nepriims, negirdės dukters bandymų paaiškinti, kodėl jai svarbu taip ar kitaip apsirengti.

• Sunku klausytis ir išgirsti vaiką, kai kalbėdamiesi su juo galvojame apie kitus mums rūpimus dalykus. Pamirštame, jog ateis laikas ir vaikas užaugs. Jis nebesidalins tuo, kas jam bus svarbu, aktualu, nes turės nenuoširdaus klausymo patirtį.

• Taip pat nelengva klausytis, kai yra užvaldžiusios stiprios emocijos. Tiek malonūs, tiek nemalonūs jausmai veikia mūsų suvokimą, trukdo stengiantis išgirsti. Tokiais atvejais svarbu duoti laiko sau atvėsti, pvz.: lėtai skaičiuoti iki 10; išeiti į kitą kambarį; pamėginti nukreipti savo dėmesį į neutralius dalykus, kol įtampa atslūgs. Bandykite kalbėtis tik tuomet, kai jausite, jog apsiraminote.

• Kai mes pavargę ar blogai jaučiamės, esame prasti klausytojai, nes tada sunku sutelkti dėmesį.

Bet jei taip atsitiko, kad pokalbio neįmanoma išvengti, nors ir jaučiatės pavargę, duokite sau laiko atsigauti, pvz.: išsimaudykite vonioje; atsigerkite šiltos arbatos; pasiklausykite ramios muzikos ar tiesiog pasėdėkite tylumoje. Ir tik kai pajusite, kad atslūgo nuovargis ar pasijutote geriau, bandykite kalbėtis ir klausytis savo vaiko, aptarti ir spręsti iškilusius sunkumus. Galima prieš tai jį net perspėti: „Dabar jaučiuosi labai pavargusi, bet kai šiek tiek atsigausiu, mes būtinai pasikalbėsime apie tai, kas tau svarbu…“

Kaip klausytis?

• Pokalbį pradėkite tik tada, kai žinote, jog tam turite pakankamai laiko, ir niekur nereikia skubėti. Vadinasi, būtinas laikas ir vieta. Taip parodysite savo vaikui, kad jums iš tikrųjų svarbu tai, apie ką jis kalba. Išjunkite televizorių, radiją ir visa, kas gali blaškyti dėmesį. Atsisėskite taip, kad matytumėte vienas kito akis. Panaudokite kūno kalbą: atsisėskite kuo patogiau, kūnu palinkite į vaiką, neužsidenkite krūtinės sukryžiuotomis rankomis ir t. t. Pokalbio metu kartu aptarkite, kaip būtų galima išspręsti iškilusią problemą. Daugiau klausykite nei patarinėkite. Galite pasidalinti savo patirtimi, jos nepiršdami vaikui.

Bet jeigu jums vis atrodo, kad neturit laiko tokiems pokalbiams, susimąstykite: jūsų vaikas paaugs, išmoks būti vienas, ir kai norėsite pasikalbėti, jis jums nebeturės laiko, jam tiesiog bus gaila pastarąjį „aukoti“ pokalbiams su jumis. Lazda visada turi du galus.

• Tiesiog neskubėkite, kantriai išklausykite savo vaiko nuomonę ar susikaupusias nuoskaudas, kad ir kokios nereikšmingos jums jos atrodytų. Pvz.: „susipykau su draugu ir labai skauda širdelę“, „nepagyrė mokytoja, nors labai stengiausi“, „nesiseka išmokti eilėraščio“ ir pan. Iš suaugusiojo varpinės tokios problemos gali atrodyti menkos, bet vaikui – svarbios, aktualios, kankinančios. Tad nepulkite pamokslauti, neigti vaiko problemų reikšmingumą, geriau padėkite jam išreikšti susikaupusius jausmus, emocijas, išgyvenimus bei mintis.

• Pokalbio tikslas – kuo geriau suprasti savo vaiką, kas dedasi jo širdelėje. Nes kuo labiau suprasite jo dvasinę būseną, tuo artimesni tapsite ir galėsite jam padėti. Norint geriau suprasti savo vaiką arba palaikyti pokalbį su juo, reikia mokėti paklausti. Tinkamiausi yra atviri klausimai, kurie prasideda klausiamaisiais žodeliais: „kas“, „ką“, „kur“, „kada“, „kaip“. Pvz.: „Kaip šiandien sekėsi mokykloje?“, „Norėčiau išgirsti, kas visgi atsitiko mokykloje?“ Nuoširdaus pokalbio metu reikėtų vengti uždarų klausimų, į kuriuos galima atsakyti vienu žodžiu: „taip“ arba „ne“. Paprastai tokie klausimai turėtų prasidėti klausiamuoju žodeliu „ar“.

• Kalbėjimo tonas – tik draugiškas, geranoriškas, balso tonas – švelnus, kiek pažemintas, tik jokiu būdu ne pakeltas. Pastarasis labai žemina vaiką. Negi tai yra jūsų pokalbio tikslas? Abejoju… Kalbėdami turite puikią proga parodyti savo meilę bei dėmesį. Jei vis tik netyčia pakėlėt balso toną, nebijokit atsiprašyti. Dažnai pakanka pasakyti vaikui: „Atsiprašau, aš nenorėjau tavęs pažeminti… Dabar pats blogai jaučiuosi. Suprantu, kad ne pats geriausias būdas spręsti iškilusias problemas šaukiant ant tavęs. Noriu tave labiau suprasti, o ne atstumti… “ Tai tik parodo jūsų drąsą ir sąžiningumą. Atsiprašydami savo vaiko kartu rodote ir pozityvų pavyzdį, kaip elgtis suklydus bei pripažinus savo klaidą.

• Kai vaikas išsako savo nuomonę, mintis ar jausmus, susilaikykite nuo komentarų, žeidžiančių jo pasitikėjimą savimi. Pvz.: „toks elgesys tau nedaro garbės“, „baik ašaroti kaip mergaitė“, „na, ir žioplys“, „prisigalvoji visokių nesąmonių“, „kada pradėsi mąstyti protingai “ ir pan. Jūsų tikslas – klausytis, išgirsti ir suprasti: kodėl jūsų vaikas mąsto taip, o ne kitaip; kodėl jaučia ar elgiasi būtent šitaip. Tai svarbu, norint jį suprasti.

• Išsakykite ir savo jausmus, t. y. kaip ir kodėl jaučiatės, kai jis vienaip ar kitaip elgiasi. Bet darykite tai tik tada, kai vaikas jau bus išsakęs savuosius. Pvz.: „Kai tu grubiai su manimi kalbiesi, visada jaučiuosi labai pažeminta. Net pradeda lįsti į galvą įvairios mintys: kad aš tavęs nebesuprantu, kad tu manęs nekenti… Gal aš ir klystu, bet toks tavo elgesys sukelia šitokius jausmus ir mintis. Nenoriu su tavimi pyktis, noriu tave labiau suprasti. Jeigu jauti, kad tavęs nesuprantu, padėk man, paaiškink, kas ne taip, ką blogai darau, kokio elgesio iš manęs tikiesi… Pasikliauk, atsisėsim ir viską aptarsim… Aš tave labai myliu ir noriu su tavimi draugiškai bendrauti, o ne pastoviai pyktis…“

Geras išklausymas paskatina vaiką atsiverti, ir atsiranda bendra erdvė atviriems pokalbiams. Jei išklausius užsimezga ilgi atviri pokalbiai, tai geras ženklas – vaikas jums atsiveria ir įsileidžia į savo vidų. Jeigu jūsų bandymai išklausyti vaiką baigiasi jo užsisklendimu, užsiblokavimu, vadinasi, jis dar nepasitiki arba jau nebepasitiki jumis.

Kiekvienas klientas, pasakodamas savo istoriją, paprastai įvardija šiuos dalykus, kaip jiems be galo svarbius bei vertingus: būti išklausytam, išgirstam ir suprastam; kad jam reikšmingi žmonės priimtų jį tokį, koks yra, nes tai skatina jį tapti geresnį, keistis, skleisti gėrį bei meilę.

Vilma Mažeikienė | „Moters psichologija“

Informacijos šaltinis :

atsisiųsti

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.