Vaiko tapsmą suaugusiuoju daugelis suvokia kaip pažangą, tuo tarpu amerikiečių raidos psichologei Alison Gopnik tai – praradimų kelias. Ji lygina kūrybingus, guvius, smalsius vaikus su drugeliais, kurie galiausiai pavirsta į vikšrus – kadaise skrajoti galėjęs protas nūnai priverstas ropoti žeme. Kas su mumis atsitinka? Tris dešimtmečius A. Gopnik aiškinasi vaikiško mąstymo paslaptis. Tačiau patarimus tėvams, mokytojams ar netgi Davoso ekonomikos forumo nariams ji vertina tik kaip šalutinį savo tyrinėjimų produktą. Būdama psichologijos ir filosofijos profesorė Kalifornijos universitete Berklyje, ji siekia suvokti žmogaus gyvenimą kaip visumą.
„JAU VIENŲ METŲ MAŽYLIAI NESĄMONINGAI ATLIEKA STATISTINIUS SKAIČIAVIMUS“
Ponia Gopnik, ar norėtumėte vėl būti vaiku?
Mano vaikystė buvo labai sodri. Norėčiau vieną savaitę dar kartą pažvelgti į pasaulį trimečio akimis. Tai palengvintų mano darbą. Bet ilgesnį laiką vargiai ištverčiau tuos intensyvius jausmus. Įsivaizduokite, kad jūs pirmą kartą lankotės Paryžiuje, dargi kenčiate dėl nelaimingos meilės, be to, ką tik surūkėte pakelį cigarečių ir išgėrėte tris puodelius stiprios kavos – štai ką reiškia būti mažu vaiku. Tai galime matyti iš smegenų tyrimų. Mane tokia būsena gerokai išvargintų.
Jūs rašote: „Vaikai ir suaugusieji tokie skirtingi, tarsi egzistuotų du žmonių pavidalai.“ Kaip padarėte tokią išvadą?
Daugeliui vaikai tėra netobuli, neišsipildę suaugusieji. Taip žiūri mokytojai, smegenų tyrėjai, filosofai. Net Jean‘as Piaget, didysis raidos psichologijos pionierius, kuris pirmasis rimtai pažiūrėjo į vaiko mąstymą, pirmiausia aprašė vaikų trūkumus, bet ne jų pranašumus. Vis dėlto kur kas labiau tikėtina, kad gamtoje už kiekvienam gyvenimo tarpsniui būdingas ypatingas stiprybes tenka sumokėti tam tikromis silpnybėmis. Iš čia ir skirtumai. Vikšrai taip pat nėra drugeliai su trūkumais.
Vis dėlto mūsų vaikia panašūs į mus.
Išoriškai. Tačiau kuo raidos psichologija tokia įdomi? Nereikia nė marsiečių. Jei norite tyrinėti kitokį pasaulio supratimą, tyrinėkite šias būtybes mažais kūneliais ir didelėmis galvomis. Dvimečių pasaulyje viskas yra kitaip, nei mums atrodo. Ir šie ateiviai mus kontroliuoja dažnai mums to nė nepastebint.
Mano nuostabai, Jūs tvirtinate, kad vaikai yra sąmoningesni už suaugusiuosius. Ką konkrečiai turite omeny?
Filosofų požiūriu, egzistuoja skirtingos sąmoningumo rūšys – dėmesys savo vidinei būsenai ir išoriniam pasauliui. Pirmuoju atveju tai yra dekartiškasis „mąstau, vadinasi, esu“. Tačiau tas, kuris visas atsiduoda savo mintims ir jausmams, tarsi ištrina aplinkinį pasaulį. Kai aš buvau įsigilinusi į savo darbą, vaikai juokais sakydavo man: „Mama, sode puma!“ Ir kaip jiems būdavo linksma, kai iš manęs išgirsdavo: „Viskas gerai, mažuti“. Aš nesuvokdavau, ką jie man sakydavo.
Profesoriams būdingas išsiblaškymas.
Ir vis dėlto mes tai vadiname aukščiausia sąmonės forma. Arba, antruoju atveju, esi taip pakerėtas supančios aplinkos, kad nešvaistai jėgų vidiniams niekams ir gilinimuisi į save. Taip elgiasi maži vaikai. Toks sąmoningumas didesnis ar mažesnis? Manau, čia mažų mažiausiai kalbame apie didesnio budrumo būseną.
„KIEK MUMS ĮGIMTAS PASAULIO PAŽINIMAS?“
Zoologijos sode mano keturmetė dukra pastebi net geriausiai užsimaskavusius roplius. Tuo tarpu jos aštuonmetė, kiek užsisvajojusi sesuo temato tuščią terariumą. Galbūt ne skirtingas mergaičių charakteris tai lemia, bet jų amžius?
Tai, kad mažieji daugiau pastebi, rodo ne tik eksperimentai – tą patį man pasakojo vienos parduotuvės apsaugos darbuotojas. Jis stebi parduotuvę iš balkono, kur jo nėkart nėra pastebėjęs joks suaugusysis. Tačiau maži vaikai jam mojuoja. Štai Jums pavyzdys, kiek daug mus gali išmokyti vaikai. Deja, eilinis filosofas vis dar rymo visas paniręs į save ir nepastebi kitos būtybės sąmonės būsenos turtingumo.
Dauguma žmonių pirmiausia nori sužinoti ką nors apie save pačius. Tačiau jei vaikai suvokia, mąsto ir jaučia visiškai kitaip nei suaugusieji, galbūt jie tikrai gali padėti įminti mūsų dvasios mįslę?
Biologai vis dažniau įsitikina, kad organizmą galima perprasti tik susipažinus su jo raidos fazėmis. Manau, tas pats su mūsų dvasia. Kiek mums įgimtas pasaulio pažinimas? Ko pirmiausia turėtume išmokti? Iš kur mumyse moralės jausmas? Atsakyti į šiuos klausimus galime tik įsigilinę į savo vaikystę.
Klausimas, ar egzistuoja įgimtas žinojimas, senas kaip pasaulis. Apie tai mąstė dar senovės graikų filosofai.
Dabar jau žinoma, kad maži vaikai meistriškai nustato sąryšius. Jau vienų metų mažyliai nesąmoningai atlieka statistinius skaičiavimus: jie gali atskirti dažnus įvykius nuo retų ir pagal tai išvesti taisykles. O trimečiai jau turi suvokimą apie priežastį ryšį, kurį jie įgyja žaisdami su viskuo, kas tik jiems papuola po ranka.
Vadinasi, žinojimas nėra įgimtas – greičiau tai būtų taisyklės, kaip mes surikiuojame savo patyrimus. Kad ir ką patirtume, bandome įsprausti tai į nesąmoningą tikimybių, priežasčių ir pasekmių schemą. O tai, kas netelpa į rėmus, lieka nuo mūsų paslėpta: apie tai dar XVIII amžiuje kalbėjo Immanuelis Kantas.
Taip, tačiau kategorijos nėra sustabarėjusios. Devynių mėnesių kūdikis tikimybes suvokia kitaip nei pusantrų metų vaikas ar suaugusysis. Iš esmės vaikai tyrinėja pasaulį taip, kaip tai daro mokslininkai: jų teorijos nuolat keičiasi.
Didelė paguoda žinoti, kad dalyvaujame tyrinėjimų projekte, kai vaikai eilinįsyk apverčia namus aukštyn kojom. Tačiau ar Jums, trijų sūnų motinai, toks filosofinis požiūrio taškas padeda išsaugoti ramybę?
Aš šiaip ar taip esu išsiblaškiusi ir dezorganizuota. Tai man palengvino gyvenimą su mažais vaikais. Tuo pat metu bandydama siekti mokslinės karjeros, chaosą aplink save priėmiau kaip visiškai natūralų dalyką. Tačiau iš tikrųjų vaikų žaidimas yra ypač racionalus. Šiandien mes jau žinome, kad nedidelė netvarka dažnai lemia geresnius mokymosi rezultatus nei iš anksto sustyguoti veiksmai. Nežabotas eksperimentavimas juo veiksmingesnis, kuo mažiau žinoma problema. Vaikai ir mokslininkai šitaip greičiau sukaupia žinių nei planingai veikdami. Todėl protas pirmaisiais metais primena žibintą – jis apšviečia viską aplink. Jo vienintelis tikslas – kuo daugiau išsiaiškinti apie pasaulį. O vėliau, kai jau turime pademonstruoti rezultatus, mūsų dėmesys sutelktas tarsi prožektorius.
Savo mąstysena vaikai man primena Leonardą da Vinčį, kuris vienu metu buvo įsigilinęs į dešimtis sudėtingiausių problemų: nuo tapybos iki hidraulinės mašinos ar skraidymo aparatų konstravimo, tačiau tik nedaugelį savo atradimų galėjo įgyvendinti praktiškai. Ar kiekviename vaike slypi toks Leonardas?
Neabejotinai. Šiandien mes nuolat girdime, kaip svarbu mokyti vaikus sutelkti dėmesį. Tačiau siekiant impulsų kontrolės aukojamas kūrybingumas. Žinome tai iš tyrimų, atliktų su džiazo muzikantais. Improvizuojant jų smegenys funkcionuoja visiškai kitaip nei grojant iš natų: dėmesį fokusuojančių centrų veikla prislopinama. Žmonės tik todėl galėjo tiek daug atrasti, kad jų protas vaikystėje praėjo tą ilgą nevaržomą fazę.
Kada mes prarandame tą platų žvilgsnį į pasaulį?
Šis procesas prasideda maždaug šeštaisiais metais. Neatsitiktinai tokio amžiaus vaikai dažnai pradeda lankyti mokyklą.
Per pamokas vaikai treniruojami tikslingai sutelkti mąstymą. Apie Leonardą dažnai sakoma, kad jis buvo genijus, nors nė ketverių metų neišsėdėjo mokyklos suole ir nė nemokėjo atlikti veiksmų su trupmenomis. Tačiau gal būtent tai lėmė jo sėkmę – jis galėjo išlaikyti vaikišką mąstymą!
Aš keletą kartų sakiau kalbą mokslinių tyrimų centruose prieš aukšto rango fizikų auditoriją. Aiškinau jiems, kad mokslininkai – tai dideli vaikai.
Kaip tai priėmė fizikai?
Jie pritarė. Bet, žinoma, ne kiekvienas gali būti Piteris Penas. Mums taip pat reikia žmonių, kurie mąstytų tikslingai.
Vis dėlto mūsų kultūra pirmenybę teikia rezultatams. Man atrodo, kad daugiau nežaboto vaikiško mąstymo galėtų išeiti į gera ir netgi duoti naudos. Anaiptol nesiekiant išstumti kryptingumą, tikslo siekimą, bet jį papildyti.
Deja, daugumai suaugusiųjų tenka labai pasistengti, jei nori pasiekti mano minėtą žibinto pobūdžio sąmoningumą. Galėtų padėti tam tikros meditacijos formos, kelionės, kuriose be išankstinio tikslo leidžiamės į atradimus, taip pat ilgos, pavyzdžiui, metų atostogos. Na, o vaikai visiškai natūraliai patiria šią būseną.
Jeigu mes jų neišvarome iš tos būsenos.
Todėl aš puoselėju labai prieštaringus jausmus vadinamojo ankstyvojo lavinimo atžvilgiu. Jis gali duoti labai daug naudos tiems vaikams, kurie namie gauna mažai stimulų. Tačiau šiandienis spaudimas kuo daugiau lavinti pavojingas.
Kalbino Stefanas Kleinas, Zeit.de
Vertė Dangė Vitkienė
Bus daugiau
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą