Ką reiškia tapti pavyzdžiu savo vaikui? Atrodo ir yra viskas labai paprasta; tiesiog esi tuo, ko tikiesi iš savo vaiko ir nedarai to, ko nenorėtum, kad vaikas darytų. Tada nebereikia veltui aušinti burnos, aiškinti kas galima, ir kas negalima, nervuotis ir kamuotis dėl to, kad vaikas nesilaiko jiems primetamo scenarijaus. Ir galiu drąsiai teigti – to nepavyks suvaidinti. Pvz : mama prie vaikų nerūko, o vos išėjus iš namų, su draugėm traukia cigaretes ir gurkšnoja vynelį, o po kiek laiko išvydus nepilnametę dukrą apsirūkiusią ir girtą, patiria šoką, ima barti ją. O teisybę sakant ji baria save, savo atspindį dukroje. Sąmoningas tėvas imsis pokyčių savo gyvenime, nesąmoningas bars ir kaltins vaikus, kad šie „negerai daro“.
Taigi, viskas ko reikia, tai tėvams nuolat augti, tobulėti, tapti nebyliu mokytoju ir pagalbininku, patarėju savo vaikui. Ir jei to nėra, tėvai tampa tais, kurie griauna savo ir ne tik savo vaikų gyvenimus, patys to nesuprasdami. Jie gyvena žemos kokybės, nieko šviesaus nežadantį gyvenimą, o iš vaiko reikalauja aukščiausios kokybės elgesio. Patys nesimoko, o vaikus verčia mokytis, nuolat, iki perdegimo stengtis. Čia galima pridėti tėvus, kurie neišpildė savo vaikystės svajonių. Ką jie daro su savo vaikais? Imkim mamą, kuri taip norėjo būt modeliu ar šokėja. Tad ji užsidega tai realizuot per savo vaikus, iš jų darydama tai, ko nepadarė ji, nepriklausomai nuo vaiko norų ir prigimties. Pasitelkiant manipuliaciją kaip „padaryk tai dėl mamytės“, „jei nepadarysi, mamytė liūdės“, „Taip reikia“ ir panašiai, vaikas į tai įtraukiamas ir čia jis tampa mamos Egoizmo „glostytoju“, o tokia mama dėka vaiko nuopelnų, jaučiasi lyg pati tai padarius, o ištikus nesėkmei, ima jaustis labai blogai ir už visa tai atsakomybė krenta ne kam kitam, o vaikui, kuris tampa žaidimo figūrėle mamos gyvenime.
Galiausiai, vaikas girdi įsakymus, bet jis nemato pavyzdžio, ir čia jis išgyvena didžiulę neteisybę viduje, kurios žodžiais negali išsakyti, nes dažniausiai tokie vaikai yra įbauginti ir tėvams bijo prieštarauti. Jie tiesiog verkia, užsidaro savo pasaulyje. Ir tai tyliai griauna daugumos vaikų ir taip tobulą pasaulį, o matymas išsikreipia ir iš tokio sužeisto vaiko, auga žmogus, kuris pametė savęs pažinimo siūlą dėka tėvų. Na, o visai netolimoj ateity, sulaukus paauglystės, gręsia maištas, o blogiausia neatitaisomas asmenybės sugriovimas ir tokiam žmogui be galo sunku atsitiesti, jam rodosi, kad jis vis kažką daro ne taip. Ta vaikystės šmėkla jį persekioja.
Būkit tikri, vaikai vistiek galiausiai perims didžiąją dalį tėvų vertybių, norėsit jūs to ar ne.
Tad mums (tėvams) tėra vienas patarimas – užsiimti savo augimu, o tada matyti, girdėti savo vaikus, padėti jiems ir stebėti šį nuostabų asmenybės išsiskleidimo ir žydėjimo procesą. 2015 10 27
Straipsnį parengė Mindaugas Šerna
Palikti komentarą