Visame pasaulyje vaikai vienaip ar kitaip baudžiami. Dažniausiai mušami. Mušami pirmaisiais savo gyvenimo metais, kai formuojasi smegenys!!!
Vaikai neturi nei jėgų, nei teisės priešintis smurtui ir prievartai, todėl ima slopinti natūralias reakcijas: baimę, pyktį. O Suaugę atsiima visą padarytą jiems vaikystėje žalą – visą susikaupusį pyktį, į juos susigėrusį žiaurumą, sadizmą nukreipia į savo vaikus, aplinkinius, ar net tautas… Štai čia ir yra atsakymas, kodėl mes turime tokį pasaulį!
Mumyse visada lieka mažas vaikas, kuris dažniausiai yra sutrikęs ir įbaugintas. Buvome priversti jį apleisti ir pamiršti, esą to nesuvokdami. Skaitant šią knygą susitiksite su tuo mažyliu, t.y. su savimi! Patirsite savo išgyventus vaikystėje vargus ir skausmą…
Šis savęs vaiko susitikimas pažadina emocijas, sprendimą ieškoti savo gyvenimo ištakų, suprasti savo istoriją ir gyventi savo gyvenimą be svetimos, užkrautos auklėjimo naštos. Suprasdami ir įvertindami išgyventą savo vaikystę, išsivaduosime ne tik iš depresijų, bet leisime sau pagrįstai pykti, suvoksime ir tinkamai, be pateisinimų reaguosime į mums padarytą žalą.
Nors ir užmiršome vaikystėje patirtus jausmus, mumyse gyvenantis tas pats vaikas nesąmoningai nedrįsta priešintis neteisybei, nes baiminasi bausmių. Bet esame suaugę, todėl vaikystėje gręsiantis pavojus bausmei jau nebeaktualus. Tai suvokus išsivaduojama iš baimių ir fizinių nesąmoningų kalbos simptomų.
“… visagalių tėvų baimė stumia suaugusiuosius smurtauti prieš savo vaikus arba sirgti sunkiomis ligomis… Beribė ezoterinių ir “dvasinių” praktikų pasiūla pasitelkiama tam, kad užmaskuotų kadaise patirtos kankynės skausmą.” 146 psl.
Priimti realybę tokią, kokia ji iš tiesų yra, tai išsivaduoti iš nerimo. Tik tai “…nesąmoningą praeities auką paverčia atsakingu žmogumi, žinančiu savo istoriją ir gyvenančiu su ja”. (10 p.) Jei nepripažįstame patirtų vaikystėje neigiamų išgyvenimų, traumų, tai pasiliekame tamsiame savęs nesuvokime.
Nors knyga skirta labiau analizuoti save ir savo vaikystę, negalėjau atsispirti šiandienos perspektyvai, žvilgsniui, kaip aš auginu savo vaikus.
Sveiki ir drąsūs tėvai išdrįsta pasitikti savo vaikų įvairiausius jausmus ir skatina juos išreikšti! Jausmus “vaikas gali išgyventi tik tuo atveju, kai greta yra asmuo, pripažįstantis, suprantantis ir lydintis jį”.
Ar dažnai auklėju taip, kad vaikai taptų “patogūs”?
Kaip dažnai savo netobulumo ir silpnumo pateisinimui, neleidžiu jiems manęs žeisti, sužadinti savo nesaugumo jausmo, netenkinti mano galios, nekelti grėsmės mano pusiausvyrai, lyg priešingu atveju jie ims ir praras mano meilę?
Gal naudojuosi (nors nesąmoningai) atžalomis savo patvirtinimui, suteikiančio man pasitikėjimo savimi?
Knygoje pateiktos įžvalgos sukrečia ir priverčia sustoti, atgailauti ir melstis išminties.
Alice Miller asmeninė svetainė: http://www.alice-miller.com/en/
Knygos ištrauka: Alice Miller. Vaiko žeminimas panieka silpnybei – kas toliau?
Daugiau informacijos:
Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška. Alice Miller
Vokiečių k.: Das Drama des Begabten Kindes
Leidykla: “Vaga”, 2015 Vilnius
152 puslapiai
Vertėja: Austėja Markevičiūtė
Knygą vertinu 5 balais iš 5
Informacijos šaltinis: https://gyvosistorijos.wordpress.com
Palikti komentarą