Jei mėgstate pasakas, turėtumėte būti dėkingi prancūzų autoriui Charlesui Perrault, gimusiam prieš 388 metus, 1628-ųjų sausio 12 d. Šis pasakininkas parašė ir „Batuotą katiną“, ir „Raudonkepuraitę“, ir „Miegančiąją gražuolę“ bei „Pelenę“ ( 200 metų ankščiau nei Broliai Grimai sukūrė savąją jos versiją!).
Šiandien pasakos vis dar peni mūsų vaizduotę, kurioje regime užburtus miškus, miegančias gražuoles, staugiančius vilkus, žaviuosius princus. Galbūt dauguma pasakų vyksta mums tolimose stebuklingose karalystėse, tačiau jos gali išmokyti nemažai svarbių gyvenimiškų pamokų.
Tačiau ne visos pasakos yra lygiavertės. Šie išminties brangakmeniai, šlifuoti ir dailinti prie stovyklaviečių laužų ar šalia vaikiškų lovelių, ne visada perteikia žinią, kuri gali būti taikoma šiuolaikiniame mūsų gyvenime.
Pirmas įspūdis nėra viskas, bet jis svarbus
Prisiminkime „Gražuolę ir Pabaisą“. Jauna mergina paaukoja savo laisvę dėl tėvo gerovės, palieka savąją šeimą ir persikrausto gyventi Pabaisos rūmuose. Galiausiai mergina įsimyli Pabaisą, manydama, kad jis nėra toks, koks atrodė iš pradžių, ir ši nauja gimusi meilė paverčia Pabaisą dailiu geidžiamu princu. Patogu, ar ne?
Nereikėtų spręsti apie knygą pagal jos viršelį. Jos moralas yra geras, kadangi rutuliojantis pasakai, Pabaisa iš tiesų tampa geresnis. Bet išlieka faktas, kad gražuolė įsimyli savo įkalintoją. Tai tarsi Stokholmo sindromo versija pasakoje. Galiausiai Pabaisa leidžia princesei aplankyti savo namus, tačiau visiškos laisvės jai nesuteikia, o prieš ją išleisdamas, nustato tam tikras ribas ir sąlygas tarsi kontroliuoti linkęs vaikinas.
Nebūtina pasikeisti, kad sulauktum laimingos pabaigos
Jeigu leistume sau tarti, kad Pabaisa iš tiesų buvo geras, tačiau tik nesuprastas, vis vien išlieka faktas, kad jo kitoniškumas yra traktuojamas kaip neigiamas, tad pasaka priverčia jį pasikeisti. Kol Pabaisa yra kitoks, Gražuolė jo negali priimti. Vienintelė laimingos pabaigos galimybė yra Pabaisos paklusimas gražios, karališkos pasakos normai.
Ar yra manančių, kad pasakos formulė, kur graži mergina sutinka dailų jaunikaitį, yra nuvalkiota? Patarimas pasakininkams: leiskite atstumtiesiems patirti laimingą pabaigą, neprivesdami jų pasikeisti.
Nereikia laukti fėjos krikštamotės pagalbos, bet pačiam išgelbėti save
Skirtingose tos pačios pasakos versijose vaidmenų modeliai gali būti skirtingi. Charlesas Parrault ir Broliai Grimmai parašė skirtingas pasakas apie Pelenę – „Cendrillon“ ir „Aschenputtel“. Kai Cendrillon sulaukia netikėtos pagalbos iš savo nepaprastosios krikštamotės, Aschenputtel padeda baltas paukštelis, nutūpęs medyje, kurį mergaitė pati augino ir laistė.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abi Pelenės yra priklausomos nuo pagalbos iš šalies ir negali kurti savo likimo. Tačiau Aschenputtel atvejis kiek kitoks. Rūpinimasi medeliu, kuris pritraukė baltąjį paukštelį, leidžia jai pačiai sukurti laimingą pabaigą. Tai – sektinas pavyzdys: užuot laukę pasakiškos krikštamotės, kuri stebuklingai pasirodys ir išspręs mūsų problemas, turėtume bandyti patys padėti sau. Tad turėtume labiau lygiuotis į Aschenputtel nei į Cendrillon – atleisk, Charlesai Perrault!
Parengta pagal http://www.theguardian.com/
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą