SKAITINĖTOJAMS: KALBA SAUSIO KNYGOS VAIKAMS

Bernardinai.lt svetainėje nuo 2012 metų rudens pradėjau rengti ir kas mėnesį publikuoti naujausių vaikų knygų apžvalgas. Šioji – jau 40-oji, jubiliejinė, taip sakant. Nori nenori, laikas ir patirtis daro savo, galų gale – keičiasi skaitymo įpročiai ir poreikiai, norisi kažko naujo: to, kas skaitytojams padėtų geriau susigaudyti naujienose ir atrasti būtent jiems tinkančių knygų. Apžvalgos ir toliau išliks, nes dabar gal net dar svarbiau kalėtis apie skaitymą, tačiau stengsiuosi, kad būtų kitokios: kartais – teminės, kartais – tik kelių vertingesniųjų platesnė apžvalga, kartą kitą rašysiu apie autorius ir jų perduodamą žinią ar personažus, su kuriais per knygas vaikai, daugiau ar mažiau, tapatinasi.

Šio mėnesio apžvalgos knygas suskirsčiau į tris grupes. Aišku, kad tai sąlyginis suskirstymas ir visada reikia individualiai atsižvelgti į jūsų vaiko skaitymo įgūdžius. Kita vertus, labai dažnai tenka išgirsti klausimų – parekomenduok knygą septynmečiui, arba – parekomenduok knygą ketvirtokei arba jaunajam paaugliui. Taigi, pradėkim.

PRADEDANTIESIEMS SKAITYTOJAMS ARBA MAŽIESIEMS KLAUSYTOJAMS

Hills. Kaip Rikis mokėsi skaityti/ vertė A. Vutencaitė. – Vilnius: Baltos lankos, 2015. 40 p.

Ilgą laiką lietuvių kalba labai trūko knygelių, kuriose tekstas būtų didžiosiomis raidėmis. Tad labai džiugu, kad su kiekvienais metais jų atsiranda vis daugiau ir įvairesnių. Ne paslaptis, kad pradėję eiti į mokyklą vaikai (dažniausiai) tepažįsta spausdintines raides, todėl knygelės didžiosiomis raidėmis gali paskatinti vaikus išmokti jungti skiemenis, mokytis skaityti, pagaliau pačiam prisiliesti prie knygos, o ne tik jos klausytis ar vartyti.

Ši gi knygelė turi ir dar vieną pliusą – ji skie-me-nuo-ta. Taip, ne tik didžiosios raidės, bet dar ir skiemenys. Ir istorija pasakoja apie mielą šuniuką Rikį, kuris visiškai atsitiktinai atsiduria šalia mažo paukštuko „mokyklėlės“. Ir nors visai neturėjo jokio noro mokytis, tačiau klausydamasis paukštelio skaitomos istorijos, pasakojimų apie abėcėlę, pamažu ir pats užsinori išmokti skaityti, bet… tada ateina žiema ir paukštukas išskrenda į šiltus kraštus. Ar pavyks Rikiui sulaukti paukštuko ir pačiam pamažu savarankiškai pradėti mokytis?

Džiugus, nesudėtingas pasakojimas apie draugystę ir mokymąsi skaityti. Tiesa, šriftas gal kiek ir liesokas.

Katinėlis Juodis. Nedorėlis lietutis/ vertė V. Uzėlaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 32 p.

Dar viena knygelė didžiosiomis raidėmis.

Švelnų ir jaukų katinėlį Juodį mes jau pažįstam. Turime ne vieną knygelę apie jo nuotykius, o šioji – dar viena, skirta pradedantiems skaityti. Šiuo pasakojimu tęsiama „Aš skaitau!“ serija, kurios leidiniai pagal skaitymo lygius (0, 1, 2) suskirstyti į tris grupes. Ši knygelė skirta jau bandantiems skaityti vaikams (1 lygis), visos raidės tekste – didžiosios, o  ir paties teksto ne tiek daug. Knygelė, sukurta pagal R. Scotton kūrinius, savy jungia bent jau du dalykus: mokymąsi skaityti ir skaitymo bei vartymo džiaugsmą.

O pati istorija pasakoja apie nelabai tikusią Juodžio dieną, kurią sugadina… lietus: mat Juodis norėjo pasivažinėti riedučiais, tačiau pradėjo lyti ir jis priverstas likti namie, o čia vis kažkur užkliūva, kažką išverčia ir pripainioja. Bet gal lietutis gali padovanoti ir kažką visai netikėto bei labai stebuklingo?

Tai tikras stebėjimosi pasauliu ir džiaugsmo užtaisas.

J. Baltrukonytė. Keksiukas po pagalve. – Vilnius: Alma littera, 2015. 60 p.

Berods, tai trečias pasakojimas apie padūkėlę Paulą, jos tikrus ir žaislinius draugus, kūrybingus tėvus bei… šįkart – apie tingėjimą, nenorą lipti iš lovos, nes… atsibodo tie vaikiški dalykai ir norisi tikro gyvenimo paragauti – tikrą darbą dirbti. Kaip seksis mamai ir tėčiui įtikinti Paulą atsikelti iš lovos, ir kaip pačiai Paulai seksis pažinti skirtingas profesijas? Galbūt paaiškės, kad būti vaiku ne taip jau blogai, kaip ir nenustoti svajoti, kad ir kokio amžiaus būtum.

Ši knygelė yra jau gerokai didesnės apimties ir tekstas – rašytinėmis raidėmis, tačiau daug paveiksliukų, dialogų, tad skaityti neturėtų būti sudėtinga. Pasakojimas gyvas, artimas kasdienei šnekamajai kalbai. Tiesa, dauguma knygos „cinkelių“ greičiausiai bus suprantami tik tėveliams (tikrai labai smagus pasakojimas apie mamos geležinių nervų pirkimą, rožinius sparnus, senelio iškeliavimą dangun), tačiau vaikams turėtų patikti greita ir nenuspėjama nuotykių kaita, stebuklai (žaidimų ir tikrasis pasaulis čia egzistuoja lygiomis teisėmis) bei smagus moralas („su meile galima įveikti net neįveikiamus dalykus).

L. Petkevičiūtė. Voveriukas Tindiriukas. – Vilnius: Lieparas, 2015. 34 p.

Tai eiliuota pasaka vaikams, paremta mokymosi iš saugusių principu.

Raidės rašytinės, tačiau teksto visai nedaug. Bet jis turiningas, knygelėje atsiskleidžia lietuvių kalbos turtai: posakiai, išraiškingumai, žodžių grožis, paskutiniame puslapyje vaikų laukia – mįslės apie riešutus.

Istorija pasakoja apie žvitrų voveriuką Tindiriuką, kuris, besimokydamas iš tėvų, kaip rūpintis kiekvieną dieną ir kokius darbus padėti dirbti, pats nusprendžia prisidėti – jis randa grybą, kokio dar nieks nebuvo radęs. Tik kaip jį pargabenti į drėvę?

Knygelės pabaigoje rasite vaikams gerai žinomą dainelę „Tindi-rindi-riuška“ – ne tik jos melodiją, bet ir iliustracijas.

PRADINUKAMS PLIUS/MINUS

M. Bond. Ir vėl meškiukas Pedingtonas/ vertė V. Alksnėnas. – Vilnius: Alma littera, 2015. 144 p.

Praėjo jau daugiau kaip 50 metų, kai anglų rašytojas Michaelis Bondas išleido pirmąją knygą apie meškiuką Pedingtoną. Visai neseniai buvo pastatytas ir Lietuvoje taip pat rodytas filmas vaikams ir visai šeimai apie Pedingtoną. O dabar sulaukėme dar vienų jo nuotykių knygelės.

Čia rasite 7 atskiras istorijas ir Pedingtono nuotykius gyvenant Braunų namuose. Čia jis laikomas lygiaverčiu šeimos nariu ir pats Pedingtonas elgiasi kaip žmogus, bet jis, žinoma, negali būti žmogumi. Manau, tai labai gražus mažo vaiko nekaltumo ir suaugusiojo kultūringumo derinys. Juokingiausia, kad Pedingtono ketinimai visuomet tik geri, jis moka džiaugtis gyvenimu, skiria, kas gera, o kas bloga, bet vis dėlto neapsistato įvairiais suaugusiesiems būdingais apsiribojimais ir ryžtingai sprendžia reikalus savaip.

Trumputės, paskiros istorijos tarytum nemoko nieko nauja ir neturi ypatingo moralo. Todėl taip lengva skaityti apie Pedingtono kvailystes. Meškiukas vis dar yra amžinas optimistas ir atviras viskam, ką jam atneša gyvenimas. Net ir beviltiškiausios istorijos baigiasi… gerai. Taigi, ši knyga ir puikus optimizmo pavyzdys.

V. V. Landsbergis. Birutė – skruzdžių generolė. – Vilnius: Dominicus lituanus, 2015. 84 p.

Gaila, neteko skaityti pirmosios dalies apie šią rašytojo sukurtą veikėją, tad negaliu lyginti. Tačiau žvelgiant į šį pasakojimą, akivaizdu, kad jis tęsia šio rašytojo pasakojimo tradiciją: daug nuotykių, nesusipratimų ir nesusikalbėjimų, vaizdingų ir nonsensiškų veikėjų. Daug dialogų ir šaunių (animacijos stiliaus) iliustracijų. Potekstėje galima įskaityti ir vyrų bei moterų lygybės temą. Man asmeniškai kiek pritrūko pačios Birutės stipresnio išskyrimo iš kitų veikėjų, nes yra tikrai ryškesnių nei ji.

Labiausiai įstrigusi šios knygos frazė: „ku-kū, ku-kū, proteli, kur tu?“. Gaila, kad kartais kalbos perliukai pasislepia po pernelyg barokiniu ir kiek šaržuotu veikėjų vaizdavimu, gana nuspėjamais dialogais. Nes man tai tie kalbos perliukai čia ir smagiausi – tai stebina, tai padeda pačiam išlaisvinti savo kalbą, na, arba bent jau išmokti juokingų posakių.

Gražiausi eilėraščiai vaikams. – Vilnius: Alma littera, 2015. 64 p.

Vis dar manau, kad skaitome vaikams per mažai poezijos, per mažai jie jos girdi, mokosi, klausosi. O poezija labai svarbi vaiko kalbiniam vystymuisi, kalbos išraiškingumui pažinti, pajusti ritmą, rimą, ir per vaikų poeziją transliuojamą vaikystės nuotaiką. Poezijos naudą nusakyti konkrečiai yra labai sudėtinga, tačiau poeziją skaitantis žmogus visada turės žymiau daugiau fantazijos ir savito pasaulio pajautimo.

Šioje rinktinėje rasite bene žinomiausius klasika virtusių autorių eilėraščius: R. Skučaitės, Just. Marcinkevičiaus, K. Kubilinsko, V. Palčinskaitės ir K. Jakubėno. Skaityti nesudėtinga, daug iliustracijų (jų autorė – A. Kulikauskaitė). Atrasite ir labai gerai žinomų eilėraščių – „Mano batai buvo du“, „Žiema“, „Aš mergytė kaip pupa“ ir t.t., ir gal mažiau girdėtų, tačiau puikiai atskleidžiančių šviesų, spalvotą, nenustygstantį vietoje vaikystės pasaulį.

S. Nopola ir T. Nopola. Benas Būgnelis ir Makaronplaukė/ vertė V. Urbaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2016. 96 p.

Antrasis pasakojimas apie Beną Būgnelį. Ir man belieka pasikartoti – vėl parašyti tuos žodžius, kuriuos rašiau pristatydama pirmąją Beno Būgnelio nuotykių dalį: „Knyga, kuri prajuokina, yra gera knyga. Šią skaitydama krizenau ne kartą.“ Jei dar nesusipažinote su šiuo veikėju, tai trumpai: Benas Būgnelis – būgnyti itin mėgstantis vaikas, kartu su savo teta Barbora atsikraustęs gyventi į naują butą Liepinio alėjoje. O šįkart į jų namą atsikrausto naujieji kaimynai, kurių šeimoje auga panašaus amžiaus mergaitė. Teta Barbora bando įtikinti Beną susidraugauti su Makaronplauke (taip Benas vadina naująją kaimynę Nelę), tačiau pati užverda košę: meilės laiškas patenka ne į tas rankas, kyla didelis sąmyšis ir aibė nesusipratimų.

Didelis šriftas, daug smagių paveikslėlių ir nuotykių, kurie prajuokins ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.

PAAUGUSIEMS SKAITINĖTOJAMS

K. Patterson. Smarkuolė Gilė Hopkins/vertė R. Zagorskienė. – Vilnius: Alma littera, 2015. 176 p.

Pagrindinė šios knygos veikėja – vienuolikmetė Gilė Hopkins, stumdoma iš vienų globėjų namų į kitus, yra įsitikinusi, kad „žmogus turi būti kietas ir atšiaurus“. Ji turi savo mamos nuotrauką, net žino, kur ji gyvena, tačiau mama Gilės vis nepasiima. Tad Gilė slapta svajoja susitaupyti pinigų ir pabėgti pas mamą. Ši svajonė priartėja prie realybės Gilei atsidūrus naujoje šeimoje: čia visi tokie geri ir meilūs, kad juos apsukti aplink pirštą nebus sunku. Tačiau Gilė neįvertina besąlyginės meilės galios ir gebėjimo prisiimti atsakomybę už kitus.

Labai stiprus ir psichologiškai gilus pasakojimas. Kuriame… nėra laimingos pabaigos, bet yra laimingo gyvenimo perspektyva. Kaip taip gali būti? Perskaitykite.

Manau, kad patiks jauniesiems paaugliams, kuriems labai svarbu patirti, pažinti, kaip veikia pasaulis, žmonių santykiai, emocijos ir pan.

A. Rakauskas, V. Lekavičius ir A. Gričius. Nepaprasti Gustavo ir profesoriaus Kalėdausko nuotykiai. – Kaunas: Educata, 2015. 112 p.

Gustavas puikiai pažįstamas daugeliui Lietuvos vaikų. Dar žinomesnis jis tapo įžengęs į kino ekranus. Šiaip jau paprastai pirma parašoma knyga, o tik paskui – scenarijus ir filmas, tačiau šįkart – viskas atvirkščiai: knyga atsirado po scenarijaus ir filmo. Praturtinta animacinėmis, labai įtaigiomis iliustracijomis, pasakojimais apie Lietuvos istoriją.

Tačiau ši knyga – jau gana rimtas skaitymo iššūkis: ir teksto apimties prasme, ir poreikių pažinti prasme, mat reikalauja įsitraukimo, atviro žingeidumo bei susidomėjimo. Tačiau, žinoma, toks personažas kaip Gustavas turi galią patraukti vaikus – jis yra drąsus nuotykiautojas ir sumanus išeičių iš susidariusių problemų ieškotojas. O problemų ir iššūkių šioje knygoje tikrai netrūksta.

A. Lindgren. Brita Mari išlieja širdį/ vertė L. Bareišienė. – Vilnius: Garnelis, 2015. 168 p.

Faktas Nr. 1 – taip tai toji pati garsioji Astrida Lindgren yra šios knygos autorė. Kodėl negirdėjote apie tokia jos knygą?

Tai faktas Nr. 2 – nes tai pati pirmoji šios autorės parašyta ir išleista knyga. Ir mes pirmą kartą su ja susipažįstame lietuvių kalba.

Dabar prie turinio. Tai laiškų knyga. Apie penkiolikmetę Britą Mari, kuri auga gausioje, bet labai įdomioje šeimoje. Ji pradeda susirašinėti su mergaite iš kito miesto ir taip pamažu sužinome Britos Mari šeimos gyvenimo subtilybes, nuotykius, charakterius. Įdomu tai, kad knygoje pateikiami tik Britos Mari laiškai, o jos draugės – ne. Tačiau Lindgren gebėjimas pasakoti, įsijausti į situaciją leidžia mums nutokti, kokia yra ir Brito draugė Kaisa.

Knyga trykšta gyvenimo džiaugsmu, jaunystės svajonių romantika. Brita Mari žavi savo tvirtu charakteriu, vertybiniu stuburu, moralės paisymu. Tai pasakojimas apie kiek kitokį pasaulį, negu kad gyvename dabar. Tačiau juk tikrosios vertybės – amžinos ir ši knyga tai darkart įrodo.

JURGITA LŪŽAITĖ-KAJĖNIENĖ