MOKYKLOS, Naujienos, Patarimai/rekomendacijos, Vaikai/šeima

10 KENO ROBINSONO MINČIŲ APIE UGDYMĄ ŠIUOLAIKINĖJE MOKYKLOJE

Seras Kenas Robinsonas yra vienas žymiausių edukacijos specialistų pasaulyje, nuolat kalbantis apie neteisingą vaikų mokymo(si) sistemą, kuri žlugdo jų kūrybiškumą ir laisvę. Siūlome kelias jo mintis apie šiuolaikinę mokymosi sistemą ir kaip ją derėtų keisti. 

Jeigu sukuriate sistemą, kuri siekia kokio nors tikslo, nesistebėkite, kad ji tą tikslą pasieks. Mūsų mokyklos nebuvo sukurtos tam, apie ką dabar taip gražiai kalbame (kūrybiškumas ir laisvė), o visiškai kitam tikslui.

Mokyklos, kokios jos dabar yra, skatina prisitaikėliškumą, paklusnumą ir siaurumą. Mokyklose patologizuojamas skirtingumas ir išskirtinumas. Vienas iš būdų tai pasiekti – siauras sąvokos „gebėjimas“ supratimas mokyklose. Žmogaus protas ir išsilavinimas yra sutapatinamas su akademiniais pasiekimais. O tai nėra tiesa. Akademinis supratimas yra svarbus, tačiau jis neapibrėžia viso žmogaus proto. Jeigu turime tokį griežtą „gebėjimų“ supratimą, tuomet gana greitai atsiranda „negebėjimai“ arba „negalios“, kurias vaikas, neatitinkantis standartų, turi peržengti. Kalbama apie tai, kad tokiems vaikams reikalinga pagalba.

Valstybinės mokyklos nebuvo sukurtos tam, kad patenkintų industrializmo norus. Jos buvo sukurtos pagal industrializmo vaizdinį. Daugeliu atžvilgiu jos atspindi kultūrą, kurią buvo sukurtos remti. Tai ypač ryšku vidurinės mokyklos vyresnėse klasėse, kuriose mokymosi procesas būna paremtas efektyviu darbo padalijimu. Mokyklos suskirsto mokymosi turinį į specializuotus dalykus: kai kurie mokytojai montuoja matematiką vaikams į galvą, kiti – montuoja istoriją. Laikas mokyklose suskirstomas į standartizuotus laiko vienetus, kurių kiekvieną skiria skambučiai. Labai panašiai vyksta ir gamykloje, kurioje skambučiai žymi darbo pabaigą, darbo pradžią ir pertraukas. Mokiniai mokosi būriais, paskirstyti pagal amžių – atrodytų, kad svarbiausia, ką jie turi bendro – jų „pagaminimo“ data. Jiems nuolat duodama standartizuotų testų tam, kad suprastų, kurio pasiekimų lygmens jie yra, ir kad galėtų pa(si)lyginti tarpusavyje, prieš tai, kai jie išstumiami į „rinką“.

Mokyklos turi labai siaurą suvokimą, kas yra protas ir išsilavinimas, o tie žmonės, kurie jo neatitinka, laikomi problemomis. Mąstydami taip atmetame kitus būdus, kaip galima pažinti ir gyventi gerą gyvenimą. Nuvertiname įvairius praktinius, rankomis dirbamus darbus, profesines studijas.

Vaikai nori mokytis ir pažinti, jiems tiesiog nepatinka būdas, kaip jie mokomi.

Mokykla – daugybę pinigų mums kainuojanti nesėkmė, nebeatitinkanti šiuolaikinės visuomenės tikslų.

Vaizduotė yra visų žmogaus pasiekimų šaltinis. Ir tai vienintelis dalykas, kurį mes sistemingai naikiname mokydami savo vaikus tokiu būdu, kaip mokome dabar.

Iki šiol mūsų turėtas edukacijos modelis buvo veikiau panašesnis į industrinės gamybos modelį, kuris paremtas paklusimu ir žmonių žalojimu. Reikėtų pereiti prie modelio, paremto žemdirbystės principais. Turime suprasti, kad žmogaus klestėjimas ir ugdymas nėra mechaninis procesas, tai – organiškas vyksmas. Niekas negali numatyti žmogaus vystymosi rezultato. Vienintelis dalykas, kurį galime padaryti, o taip elgtųsi žemdirbiai – sukurti sąlygas, kuriose žmonės pradėtų klestėti.

Nuolatos stigmatizuojame klaidas. Mūsų mokymosi sistema yra paremta mintimi, kad pats blogiausias dalykas, kurį gali padaryti, yra klaida. Šios sistemos išdava – mes mokome vaikus pamiršti jų kūrybinius gebėjimus.

Kartkartėmis pabėgimas iš mokyklos yra vienas geriausių dalykų, kuris gali nutikti didžiam protui.

 

Susijusios naujienos

1 Komentaras

  • Valdas Banaitis 2019 balandžio 6 at 17:18

    Norėjau pamatyti tas 10 Keno Robinsono taisyklių, nes pats surašiau 10 barjerų ir apsunkinimų lietuvių kalbos ugdymui „tautinių“ mažumų mokyklose, kur 7000 vaikų, iki mokyklos savo aplinkoje nesusidūriusių su lietuvių kalba ir dar neįgudusių rašyti ir skaityti savąja kalba, jau privalo mokytis ir anglų, ir sunkesnės ir svetimesnės lietuvių kalbos – iš nesuprantamų vadovėlių ir pratybų, skirtų gimtakalbiams, kurie užaugo lietuviškoje aplinkoje. Tos 5 papildomos (!) pamokos per savaitę atima norą mokytis ir net sukelia neapykantą lietuvių kalbai. lietuvių kalbai. Mokytojai-lituanistai nesuvokiaproblemos, nes jie pristatyti vykdyti nustatytai pradinio ugdymo programai, kurioje per 60 puslapių tik viena išnaša perspėja, kad tiems kitakalbiams reikia visai kitų metodų ir priemonių, kurių Lietuvoje niekada nebuvo ir mokykloje nėra. Po KMI dirbau Pietryčių Lietuvos rerzervate ne tik kaip gydytojas, bet ir kaip neetatinis lietuvių kalbos inspektorius, teismo ekspertas, net knygnešys tarp Gudijos ir Lietuvos. Nuo 1995 3 mokslo metus gretimoje mokykloje po penkias pamokas dvi popietes per savaitę ugdžiau anglų kalbos tarimą su 250 ketvirtokų. Pasiūlymus ir rezultatus skelbiau ir pedagoginėje spaudoje ir konferencijose, čia ir užsienyje, bet mūsų ministerijos tik atsirašinėjo – ir dabar, kai per anūkę pamačiau ir per pusantrų metų su mokslininkų lituanistų pagalba suradau praktišką būdą gelbėti lietuvių kalbos tarimo ugdymui, kur nepalanki aplinka.

    Reply

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.