Gamtos žydėjimo atkarpa man jau seniai asocijuojasi su mama, gimusia gegužės pradžioje, o mus po 80-ies metų palikusia balandžio pabaigoje. Prisimenu: po laidotuvių nueinu į mūsų vienkiemį – vyšnios taip gražiai žydi, na jau taip baltai, kad tik sustoji, įsižiūri, įsiklausai lyg norėdamas įspėti viso to grožio paslaptį.
Žydinti mamos pedagogika – dabar taip mėginu apibūdinti įtaką, įspūdį suprasdamas, jog laviruodamas tarp konkrečių epizodų, konkrečių detalių ir abstrakčių išvadų galiu nutolti nuo esmės.
Bet… skaitydamas knygas, kuriose vaizduojamas kaimas, šeimos gyvenimas, vis persikeldavau į mamos likimą. Tokiu būdu, regis, tikriau pamatau, tikriau pajuntu kito būtį bei buitį. Tarkim, man patinka Broniaus Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai“ – jame rasdavau ir mamos jausenos punktyrų. Kadangi gyvenu Utenoje, yra proga aplankyti rašytojo seserį Birutę Surgailienę. Žinau, kad anksti neteko mamos: jai tada buvo aštuoneri, Broniui – penkeri. Birutė vis ištardavo: „Mes labai dažnai jausdavome, kad esame kitokie, – juk augome be mamos.“
Bronius Radzevičius minėtame grožiniame kūrinyje šį pojūtį fiksuoja taip: „Tiktai motinos meilė, akla, beribė, sugeba įkuždėti įsitikinimą, be kurio neįmanoma nei gyvenimo kova, nei sėkmė, giliai pasąmonėje įdiegtą įsitikinimą, kad esi vienintelis, nepranokstamas, būtinas.“ Vienintelis, nepranokstamas, būtinas – man atrodo, dauguma ne našlaičių yra tai išgyvenę. Ko gero, vienas gražiausių dvasinių įvykių – prisiminti epizodus, kurie tai galėtų patvirtinti. Man štai kas yra labai šviesu: kalbėti apie savo mamą nėra nekuklu, klausytis apie tai dažniausiai įdomu. Mat neretai ir patys nustembame, kodėl atgimsta būtent šios istorijos, kodėl jos mus gydo. Esame paglostomi, sutvirtinami. Mano mama neteko savo mamos būdama dvylikos. Kaip dažnai mums pasakodama apie vaikystę pabrėždavo šį faktą. Bet per dvylika metų daug išmoko ir augindama dukras, sūnus tuo pasinaudodavo.
Vienas žmogus replikavo: „Tu vis kalbi apie motiną. Bet kuo ji, rimtų mokslų nebaigusi moteris, tave galėjo stebinti?“ Atrodo, nieko neatsakiau, bet tos pastabos neužmiršau. Dėl ko? Nes nepritariu tokiam požiūriui. Man sunku suprasti, kaip radosi didžioji paslaptis, perduodama savo vaikams, bet žinau, jog ji patikima. Dabar pagalvoju, kad dešimt Dievo įsakymų buvo esminė atrama.
Vaikystė senoviniame dvare turėjo visko, kad galėtumei suprasti, pajausti. Buvo karvė, veršeliai, avys, vištos. Buvo kregždės, varnėnai, vieversiai, gandrai. Buvo klevai, liepos, beržai ir viena guoba. Buvo agurkai, krapai, bulvės. Buvo bijūnai, jurginai, rugiagėlės. Buvo… Šalia viso to – ugdymo turinys bei formos: džiaugsmas, nes ką nors prasmingo atlikai; ašaros, nes pamelavai; malonus pojūtis po varginančių darbų; noras pasidžiaugti; liūdesys dėl neištesėto žodžio. Minėdamas daug daiktavardžių noriu pasakyti, jog kiekvienas susijęs su mama, – kartu pamatydavome, kartu aptardavome. Štai mama eidama melžti karvės vis rodo, koks įspūdingas žiedas, koks dailus paukščio lizdas, kaip gražiai noksta obuoliai, – dažna tokia pamoka. Kažkada užrašiau:
Mama susimąsčiusi žiūri į gerves,
Skrendančias virš bulvių lauko.
Mes mokomės žiūrėti ir skristi.
Man atrodo, galėčiau vardyti šimtus situacijų, kai atsikartodavo vienintelis metodas: būti drauge, pasitikėti, paskatinti. O vėliau? O vėliau galėjimas tuo pasiremti auginant dukrą, sūnų. Jaučiant tąsą. Kažkada, gal prieš penkiolika metų, sūnus man padovanojo filmą „Kur sode veronikos žydi“. Pats filmavo, rėmėsi giminaičių archyvu. Centre – jo močiutė Veronika, besišypsanti, vis ką nors paduodanti. Arba dukros šviesūs prisiminimai, kurie galėtų tapti eilėraščiais ar novelėmis.
Daug metų žydėjimas primindavo mamos išėjimą – kai gamta svaigsta, būdavo liūdna. Šių metų balandžio pabaiga pakoregavo išgyvenimų orientyrus – gimė anūkė Ūla.
Palikti komentarą