Vilnietis Saulius ir iš Klaipėdos kilusi Monika Alksniai pastaruosius 15 metų gyveno sostinėje – porai metų buvo išvykę studijuoti į užsienį, bet, rodės, kad Vilnius yra namai, į kuriuos visada norisi grįžti. Iki praėjusios vasaros, kuomet pora, besilaukdama antrojo vaikelio, nusprendė kelti sparnus ir neribotam laikui persikraustė į Palangą. Kodėl, kur ir kaip – pasakoja Monika.
– Kada sugalvojote kraustytis į Palangą?
– Vieną vakarą su Sauliumi šnekėjome, kodėl pas mus į galvą vis šauna noras susikrauti lagaminus ir lėkti gyventi ten, kur šilta, ten kur jūra, smėlis, ten kur mažo miestelio ritmu gyvuoja bendruomenė, o jos ritmu gyventume ir mes.
Ilgiau pareflektavę netrukome suprasti, kad pusę šių poreikių mes galime patenkinti čia pat, Lietuvoje.
Taip ir gimė Lietuvos pajūrio idėja. Tam puikiai tiko Palanga, į kurią persikraustėme pasibaigus karštajam jos sezonui.
Taip pat šiam mūsų nuotykiui puikiai susiklostė ir šeimos aplinkybės, nes aš pradėjau lauktis antros dukrytės.
– Kodėl būtent pasirinkote šią vietą?
– Man jūra – vaikystė, nostalgiški prisiminimai su artimaisias, atgaiva kūnui ir sielai bet kuriuo metų laiku.
Taip visada buvo ir bus. Abiems mums jūros ošimas, pušų aromatas, smėlis po kojomis – tai atsipalaidavimo įrankiai, kurie padeda tam tikra prasme kokybiškai žongliruoti kasdienybėje.
Pajutus, kad skęsti kasdienybės verpetuose, visas tas gamtos kampelis, kuris pasiekiamas ranka, grąžina Tau jėgas, įpučia šviesių minčių, pasidaro lengviau kvėpuoti.
Čia, net ir po kojom jaučiant sniegą, labai greit gali pasijusti kaip atostogose – jūra, saulė ir vėjas turi tą galią tave teleportuoti. Iš pragmatinės perspektyvos – išsivystęs miestas su negąsdinančiu atstumu iki Vilniaus.
Būtent dėl šių priežasčių šią vietą ir pasirinkome.
– Iš kokio tipo būsto į kokio tipo būstą kraustėtės?
– Vilniuje gyvenome bute, o čia atsikraustėme į kotedžą. Laukiant dar vieno šeimos nario, mintyse jau gryninosi poreikis keisti būstą ir Vilniuje, tačiau nusprendus keltis į pajūrį, šis rebusas išsisprendė.
Būtent Kunigiškiuose radome variantą, kuris atitiko mūsų lūkesčius: naujieji namai didesni savo plotu, stilistika atitinka mūsų skonį, džiaugiamės terasa su uždaru kiemeliu, toliau nuo miesto centro ir prie pat pat jūros.
– Įsigijote ar nuomojatės? Kodėl?
– Kotedžą nuomojamės, nes šį nuotykį vadiname eksperimentiniu. Pirmiausia norime pasitikrinti, ar mums šis kraštas tinka, ar nekyla nenumatytų nepatogumų, o atsakius į šį klausimą – spręsime dėl ateities, tačiau jausmas kužda, kad užsibūsime.
Be to, mums labai pasisekė, kad radome labai draugišką šeimą, išnuomavusią mums pajūrio namus, kas bendrą pozityvią patirtį tik sustiprina.
– Kaip dėl jūsų su vyru veiklų – kiek jos pritaikytos nuotoliui?
– Kaip tik vasarą aš palikau savo renginių organizavimo komandą dėl laukiančios motinystės ir, gimus antrai dukrytei Upei, pilnu etatu užėmiau vaiko priežiūros „atostogų“ poziciją.
O vyras Saulius, kuris vysto savo socialinį verslą bei konsultuoja verslus mentorystės klausimais, kokį kartą ar du per mėnesį aplanko sostinę, bet daugiausia sėkmingai veikia nuotoliniu būdu.
– Kaip ruošėtės persikraustymui? Kada ir kaip vyko visas persikraustymo procesas?
– Per bendrą gyvenimą kartu esame pakeitę nemažai gyvenamųjų vietų, tad nelygu kaip pažiūrėsi į tas kraustynes – mums tai tik laikinas nepatogumas, kurį įveikus aplanko malonus pokytis.
Na, o šio nuotykio procesas klostėsi sklandžiai – pirmiausia pasiruošėme planą, kurį pasiskirstėme etapais: kada bei kokį atsakymą turime turėti, kas už ką atsakingas ir pradėjome.
Svarbiausia, priimti sprendimą ir žengti pirmą žingsnį, o po to jau viskas vyksta iš inercijos.
Realiai pasyvus daiktų pakavimas vyko kelias savaites iki išvykimo, o paskutinę vasaros dieną į išsinuomotą autobusiuką su draugų pagalba sukrovėme visus vežtinus daiktus.
Saulius juo pajudėjo į Palangą, o aš su automobiliu – paskui jį, savo ekipaže turėdama pagalbininkę mamą ir pirmagimę dukrytę Saulę.
Vienintelis nepatogumas buvo tai, kad kraustymosi metu buvau jau beveik 8-ąjį mėnesį besilaukianti, tačiau nepaisant to, turėjau jėgų ir pasiryžimo, tad minėtoji aplinkybė netrukdė. Be to, kraustymosi procesą labai palengvino artimieji ir draugai, už tai jiems esame labai dėkingi.
– Kokie iššūkiai buvo sunkiausi?
– Tvirtai nusprendus keltis į pajūrį, mūsų laukė šie iššūkiai: tuoj pagausėsiančios šeimos poreikius atitinkančios gyvenamosios vietos suradimas, kartu su tuo – Saulės darželio paieška bei visų savo šeimos daiktų transportavimas. Taip pat – sprendimas, kur gimdysiu su geresniu tos aplinkos pažinimu. Na ir dar vienas – kad pasirinktoje gyventi vietoje būtų geras internetas, nes čia jau Sauliaus prioritetinis poreikis, kad darbai vyktų sėkmingai.
– Ar vyresnė dukra lanko darželį – kaip pavyko pervedimas?
– Mūsų vyresnė dukra Saulė jau nuo rugsėjo pradžios lanko Palangos lopšelį-darželį. Pateikę prašymą labai lengvai gavome vietą jame, nereikejo laukti jokių eilių. Saulė labai lengvai prisitaikė prie naujos aplinkos, realiai buvo tik kelios adaptacinės savaitės. Tiek darželiu, tiek jo kolektyvu bei aplinka esame labai labai patenkinti.
– Pajūryje susilaukėte antrosios dukros – ar teko pakeisti visus gydytojus, įstaigas? Kaip su tuo susitvarkėte?
– Labai lengvai ir be streso. Juolab, kad mažesnio miestelio žmonės yra stebėtinai malonūs, linkę padėti, čia nėra eilių ir viskas vyksta lėtu pajūrio ritmu – prie to taip pat reikėjo priprasti. Na ir žinoma, reikėjo pakeisti visų šeimos narių gydymo įstaigas bei gydytojus, tačiau tai – smulkmena.
– Kaip pasikeitė jūsų kasdienybė gyvenant pajūryje?
– Lėtesnis gyvenimo tempas, mažiau triukšmo, daugiau buvimo gamtoje ir erdvės savo mintims, ženkliai daugiau kokybiško laiko su šeima, gilesni ir prasmingesni susitikimai su aplankančiais draugais bei artimaisiais. Šie pokyčiai mus labai maitina ir skatina galvoti pasilikti bent dar vienam sezonui. Taip pat – sveikesnė mityba, nes daugiausia gaminame namuose: čia mažiau restoranų ar greito maisto kavinių, o tai pliusas ir piniginei.
Be to, visas reikiamas įstaigas ir kitas vietas pasiekiame labai greitai ir be jokių kamščių – tokių dalykų čia tiesiog neegzistuoja. Saulės darželis, poliklinika, kavinė ar biblioteka (atradimas!) mums pasiekiami per 7 minutes automobiliu nuo tos vietos, kurioje gyvename.
Na ir žinoma – minėtieji mažo miestelio gyventojai, kurių dauguma – malonūs, nuoširdūs ir linkę padėti. Tai taip pat labai patrauklus mažesnės bendruomenės bruožas.
– Kaip adaptavotės – kas buvo sukiausiai morališkai?
– Nebuvo tokių dalykų – uždarę vienas duris, labai plačiai atvėrėme kitas.
Dauguma palaikė mūsų sprendimą ir džiaugėsi mūsų drąsa. O pasiilgę draugų ar artimųjų – skubame kviestis į svečius, kuriuos matome ne tik kad ne rečiau, bet ir kokybiškiau.
– Ko labiausiai trūksta iš sostinės? Ar dažnai joje lankotės?
– Nėra taip, kad sakytume, jog kažko labai trūksta mūsų dabartiniam gyvenimo tarpsniui, kai namuose auginame 3 mėnesių ir 3 metų vaikučius. Tačiau jei ir leidžiame sau ieškoti sliekų, tai kalbame apie ilgesį „Wolt’o“ meniu, mėgstamus restoranėlius ar pasivaikščiojimus Vilniaus senamiesčio gatvėmis.
Tiesą pasakius, nuo atsikraustymo momento dar nesu buvusi Vilniuje, bet kad būtų didelis troškulys tam sostinės poreikiui patenkinti – nepasakyčiau. Saulius juokiasi, kad kai jau prisiruošiu važiuoti, reikės mane gerai paruošti, kad gėdos nepridaryčiau.
O jis, kaip jau minėjau prieš tai, sostinėje apsilanko kartą ar du į mėnesį darbo reikalais, o tarp jų esantį laiką skiria pasimatymams su artimaisiais; taip pat patenkina ir „Wolt’o“ poreikį.
– O kuo labiausiai džiaugiatės?
– Šalia esančia gamta, jūra ir gaiviu oru, švaresnėmis mintimis ir su tuo ateinančia ramybe. Galimybė vos ne kiekvieną dieną vaikščioti ar bėgioti pušimis apgaubtu Ošupio taku ar mėgautis jūros vaizdais.
Dabar, kol vaikai dar maži, labai patogu ir gera jiems čia augti, būti arčiau gamtos ir kvėpuoti grynu oru.
Mūsų Saulė visada žibančiomis akimis eina „pas jūrą“, o nuėjus ten su ja pasisveikina, raitosi ant smėlio, susikuria sau žaidimus pasitelkdama šakaliukus, akmenukus, kriaukles, smilgas.
Matome, kad jai čia be galo gera, o tuo pačiu tas gėris persiduoda ir mums. Aišku, kartais pasiilgstame ir linksmybių – jau dabar su vyru pašnekame, kad smagu būtų dviese nueiti į kokį koncertą, susitikti su draugais šurmulingame bare, o rytą pasitikti tingiai lovoje.
Esame iš tų, kuriems patinka festivaliai, pasisėdėjimai su draugais, kelionės, nuotykiai. Bet ir tam ateis laikas. Dabar mėgaujamės lėtesne dabartimi su mažaisiais špokeliais ir stipriai į priekį neplanuojame. Džiaugiamės jaukia kasdienybe. Viskam savas laikas.
– Ką patartumėte kitiems, kurie norėtų pakeisti miestą – kaip dėlioti žinsgnius, į ką atkreipti dėmesį?
– Įsiklausyti į savo poreikius bei pomėgius, tvirtai apsispręsti, ir susirasti labiausiai tai atitinkančią aplinką.
– Tai ar liksite visam laikui?
– Šiame momente mūsų šeimai pajūryje yra labai gera. Manome, kad šis nuotykis pateisino visus mūsų lūkesčius ir dar bent kurį laiką jį tęsime, o kas toliau – nežino niekas, tad atsakymą, ar mes čia visam laikui, paliksime ateičiai.
Palikti komentarą