„Mano vaikas bijo žmonių…“

Kai psichologas savo dėmesį sutelkia į mamą, mergaitė su palengvėjimu atsidūsta ir nebežvilgčioja durų pusėn. Monika pasakoja apie Lauros charakterio ypatumus, apie tai, kad ji turinti jaunesnę seserį, kad su jomis dar gyvenanti močiutė – Monikos mama.

Jaunėlė, pasak jos, esanti visai kitokia – lengvabūdiškesnė, ramesnė, labiau savimi pasitikinti, o vyresnioji – panaši į savo močiutę. Ši mergaitę gąsdinanti ir be reikalo nervinanti.

Išklausęs Moniką, psichologas į kitą susitikimą paprašo ateiti be dukters, bet kartu atsivesti močiutę.

„Mano žentas niekam tikęs“

Antrasis susitikimas prasideda nuo netikėtumo. Močiutė psichologui papasakoja, kad iš jo priėmimo grįžusi Laura artimiesiems pareiškė, jog psichologas esąs tas pats žmogus, kuris kartą pavadavo jų mokytoją ir nepelnytai įvertino ją blogu pažymiu. Todėl antrąsyk ji pas jį neisianti.

Psichologas patikina, jog Laura apsiriko. Jis niekada nevedė pamokų mokykloje. Vis dėlto versti mergaitę eiti pas jį į konsultacijas nepataria.

Iš pokalbio su Monika ir jos mama netrukus ima aiškėti, kad abi moterys kenčia įvairias baimes. Psichologas, norėdamas jas įvardyti, paprašo moteris savo baimes pažymėti sąraše eilės tvarka pagal intensyvumą. Iš rezultato matyti, jog savęs vertinimas neobjektyvus. Dauguma baimių išgyvenamos nesąmoningai.

Susitikimo pabaigoje psichologas atidžiai išklauso močiutės pretenzijas apie žentą. Akivaizdu, jog ponia labai reikli ir netgi despotiška.

„Aš žinau, kaip jai geriau“

Tolesni susitikimai Monikai pamažu padeda suprasti, kad jos nerimas dėl dukters ir nusiteikimas žūtbūt jai pagelbėti iš tiesų Laurai yra žalingi. Motina ir močiutė yra uzurpavusios mergaitės teisę pačiai išreikšti savo norus ir kai ką daryti savarankiškai. Psichologo kabinete motina pripažįsta, jog dukra nieko nedaro dėl savęs

. Ji nuolat stengiasi įtikti kitiems. Veikiama nuolat susirūpinusių artimųjų globos, mergaitė slopina savo jausmus. Jos liūdesys baugina mamą ir močiutę. Jos dirbtinai, todėl nesėkmingai bando suteikti Laurai džiaugsmo.

Monika apsiprendžia duoti dukrai daugiau laisvės. Ji nutaria leisti jai bendrauti su draugais ir nesikišti netgi tuomet, kai kas nors klostysis ne taip, kaip „būtų geriau dukrai“.

„Negaliu pakęsti pastabų…“

Monika toliau lankosi psichologo kabinete. Ji pasakoja apie dukrą ir atmosferą šeimoje. Dukrai psichologas perduoda užduočių raštu – testų.

Pokalbių metu aiškėja, kad Monika labai bijo pastabų dėl bet kokių savo padarytų klaidų. Skaudžiausiai ji reaguoja į savo motinos pretenzijas. Ji nuolat bijanti padaryti ką nors ne taip.

Kartais dėl šios priežasties nenorinti visai nieko daryti.

Akivaizdu, jog šią baimę ji perdavė dukrai. Laurai ji pasireiškė dar stipriau nei mamai. Mergaitė ėmė bijoti bet kokio į ją nukreipto suaugusio žmogaus dėmesio, vertinančio jos poelgius. Iš čia – mokytojų baimė. Pats faktas, kad ją vertina, Laurai sukelia didžiulį stresą ir kančias.

„Jis manęs klausinės…“

Į kitą susitikimą mama vėl atsiveda dukrą. Laura, žinoma, sutiko eiti, nes nenorėjo nuvilti savo motinos. Baimė nuvilti motiną dar didesnė nei nemeilė mokytojams, su kuriais ji tapatina psichologą. Naudodamas nebaigtų sakinių metodą, psichologas išsiaiškina, jog labiausiai mergaitė bijo gydytojų ir mokytojų, ir vaikščioti pas jį nenorinti dėl to, kad čia yra klausinėjama. Psichologas jai yra nekenčiami mokytojai ir gydytojai viename asmenyje.

Negatyvus santykis – pats sunkiausias dalykas psichologo darbe. Mergaitė nenori priimti pagalbos iš baimės. Ji bijo ne psichologo, o to paveikslo, kurį pati apie jį susikūrė.

Visa tai juo aiškiau rodo, jog vaikui reikia pagalbos. Suprasdamas, kad mergaitė jame mato tai, ko labiausiai bijo (negatyvusis perkėlimas), psichologas pasinaudoja galimybe tiesiogiai stebėti jos baimes ir su jomis dirbti.

Psichologo prašymas palikti Laurą pokalbiui akis į akį mergaitei sukelia tikrą paniką. Tuomet psichologas paprašo, kad atsakymą į jo pateiktą klausimą ji pašnibždėtų mamai į ausį, o ši pakartotų garsiai. Šitaip mergaitė pasijunta sąlygiškai saugi.

„Aš protestuoju!“

Laura palaipsniui apsipranta. Su kiekvienu susitikimu ji vis aiškiau išreiškia protestą prieš psichologo užduotis ir prieš jį asmeniškai. Kaudamasi su psichologu, ji kaunasi su savo baime. Ji protestuoja prieš kišimąsi į jos gyvenimą be jos sutikimo. Viskas baigiasi tuo, kad Monika ateina viena ir praneša, jog Laura nusprendė daugiau nebevaikščioti pas psichologą ir sakė esanti savimi labai patenkinta.

Akivaizdu, jog šis atsisakymas Laurai yra savotiška pergalė. Jeigu ne prieš save, tai bent jau prieš psichologą kaip savo „priešą“. Ne pats geriausias finalas psichologui, tačiau mergaitei jis išėjo į naudą.

Mama teigė pastebėjusi, jog dukra tapo kiek laisvesnė ir labiau pasitiki savo jėgomis. Beje, draugės ją ėmė kviesti į savo gimtadienius. Tai buvo geras ženklas.

Vaikas – atpirkimo ožys

Per kitą susitikimą su psichologu Monika atvirai papasakoja apie savo santykius su motina ir vyru. Tai patvirtina psichologo spėjimą, kad pagalbos labiausiai reikėjo jai pačiai.

Moteris, užsirašiusi į konsultaciją, tik „prisidengė“ dukra, nes negalėjo pripažinti, kad bėdų turi ji pati. Tokių „kompleksinių“ šeimos ligų psichologams iškyla labai dažnai. Šeima atveda „ligonį“ (vadinamasis identifikuotas pacientas), ir visi kaip vienas teigia dėl jo nerimaujantys. Iš tikrųjų pagalbos būna reikalingi visi šeimos nariai.

Paslėptas Monikos ir jos motinos konfliktas negatyviai veikė Monikos ir jos dukters santykius. Ne veltui ji jau per pirmąjį pokalbį išsitarė, kad dukters charakteris panašus į močiutės.

Monika aiškiai siekė „ištrinti“ iš dukters savo motinos bruožus ir taip traumavo dukrą. Laura, stengdamasi įtikti visiems suaugusiesiems, visiškai susipainiojo, kokiai jai reikia būti.

Iš kartos į kartą

Tolesnis psichologo darbo tikslas buvo įtikinti Moniką pasirūpinti savo pačios gyvenimu, kad ji galėtų nusimesti per didelio nerimo dėl savo vaikų naštą. Tai turėjo padėti jai nusikratyti ir susierzinimo, kurį kėlė jai motina, kontroliuojanti tvarką namuose taip, kaip Monika kontroliavo savo dukrą.

Šis atvejis yra vienas iš žalingo auklėjimo pavyzdžių.

Jis iliustruoja kaip tėvai siekia kontroliuoti savo vaikus ne dėl savo valdingumo ir troškimo jų sąskaita įtvirtinti save, bet dėl baimės, kad tik vaikui kas nors neatsitiktų. Jie nori apsaugoti kiekvieną vaiko žingsnį, nuo visų galimų pavojų. Jautrų vaiką tokios tėvų baimės labai slegia, dėl to jis visą savo gyvenimą gali nugyventi bijodamas ir vengdamas neapčiuopiamų, abstrakčių pavojų, praradęs sugebėjimą būti aktyvus.

Jis negalės būti iniciatyvus, kadangi bijos iškilsiančių pavojų. Jau geriau daugiau pasėdėti namuose ir mažiau susitikinėti su nepažįstamais žmonėmis.

Tėvai, prisidengę „rūpesčiu dėl vaiko ateities“, perduoda jam visas savo baimes. Tikrieji jų motyvai yra neįsisąmoninti: noras palengvinti nuosavas baimes ir pateisinti jų egzisavimą prieš save pačius. „Aš ne dėl savęs bijau – bijau dėl vaiko.“

Vaikams, perėmusiems tėvų baimes, yra dar sunkiau.

Susirgti baime jie gali anksčiau, nei susirgo tėvai, o jaunesniam amžiui baimių poveikis yra didesnis. Kaip ir tėvams, taip ir jų vaikams iškils užduotis įveikti baimę arba pasiduoti jai ir perduoti kitai kartai.

Baimė bus perduodama palikuonims iš kartos į kartą tol, kol atsiras kas ją įveikia ir šią grandinę nutraukia.

Pagal užsienio spaudą