Visuomenės vertybėms tampant vis liberalesnėms, vienišos mamos vis mažiau stigmatizuojamos, tačiau nepaisant to, kasdien kylantys iššūkiai iš jų reikalauja nemažai didvyriškumo. Tad svarstant apie vienišos mamos dalią neišvengiamai kyla klausimas, ar tokių mamų užauginti vaikai pasižymi prastesniais akademiniais pasiekimais? Ar, priešingai, jie užmezga artimesnį ryšį su savo mamomis ir jaučiasi atsakingesni už savo poelgius ir pasiekimus, nei pilnose šeimose užaugę vaikai?
Socialinio tinklo svarba
Visų pirma, socialinė psichologė Bella DePaulo nepritaria termino vieniša mama vartojimui. Ji teiraujasi: jeigu santuokoje gyvenančios motinos yra tiesiog motinos, kodėl išsiskyrusios ar neištekėjusios moterys jau vadinamos vienišomis motinomis?Svarbiausias kriterijus – tai vaikų turėjimas, ar ne tai apibūdina motinystę? – teiraujasi B. DePaulo. Juk jeigu vartojame vienišų mamų terminą, vadinasi, paraleliai reikėtų vartoti ir santuokoje gyvenančios motinos sąvoką. B. DePaulo nuomone, vedybinio statuso nereikėtų taip stipriai sureikšminti. Savo knygoje Atskirtieji (Singled Out) ši psichologė teigia, kad turėtume atsikratyti iliuzijų, jog dviejų tėvų auginami vaikai gyvena idiliškose šeimose, kuriose nėra pykčio, konfliktų ir tarpusavio kaltinimų. Juk namų be dūmų tiesiog nėra.
avų emocijų kontrolė, vaiko emocijų pripažinimas, empatiškai apibrėžiamos vaiko elgesio ribos ir situacijos matymas iš vaiko perspektyvos – visa tai labai svarbu auklėjant vaikus, nesvarbu, ar jie auga pilnoje šeimoje, ar tik su vienu iš tėvų. Vienišas mamas tyrinėjantys sociologai išsiaiškino, kad augindamos savo vaikus jos dažniausiai nesijaučia apleistos ir paliktos likimo valiai, nes sulaukia palaikymo ir pagalbos iš giminaičių ir draugų, jais pasikliauja daugybę metų. Taigi, svarbu prisiminti ir tai, kad vienišų mamų auginamų vaikų gyvenimuose yra kitų svarbių suaugusiųjų, daug kuo prisidedančių prie vaiko augimo, – tai seneliai, šeimos draugai, mokytojai, kaimynai ir kiti artimieji, kuriems rūpi vaiko ateitis.
Emocinio stabilumo svarba
Brescia universiteto sociologijos profesoriaus Jamie Seabrooko atliktame tyrime apklausus tūkstantį šeimų, sudarytų iš abiejų tėvų arba tik vienos mamos, paaiškėjo, kad šeimos sudėtis vaiko išsilavinimui įtakos nedaro. Vienišų mamų vaikai baigia universitetus lygiai taip pat dažnai, kaip ir užaugusieji pilnose šeimose. Tai mokslininkams leido padaryti išvadą, kad nepaisant to, ar vaikas buvo užaugintas vienišos motinos, ar abiejų tėvų, kiek išsimokslinęs jis bus – priklauso nuo motinos išsilavinimo. Be to, įdomu tai, kad vaikai, kuriuos užaugino emociškai stabilios vienišos mamos, susirasdavo geresnius darbus, nei užaugusieji pilnose šeimose. Vadinasi, stabilumo jausmas vaikui yra nepaprastai svarbus. Šio tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad vaikai, užaugę su motinomis, keičiančiomis partnerius kelis kartus per metus, pasižymėjo prastesniais akademiniais pasiekimais. Tokioms išvadoms pritaria ir Western University sociologijos profesorius Williamas Avisonas, kurio nuomone, nestabilumas šeimoje yra didžiulis rizikos veiksnys, turintis daug įtakos vaiko emocinei brandai ir jo pasiekimams.
Klinikinis psichologas Ronas Breazeale teigia, kad vienišos motinos paprastai būna artimesnės savo vaikams, nes aplinkybės lėmė, kad jie turi kliautis tik vienas kitu. Be to, vienišų mamų vaikai greičiau išmoksta prisiimti atsakomybę už savo poelgius. Mokslininkams tyrinėjant vaikus nuo 10-ies iki 14-os metų amžiaus paaiškėjo, kad vienišos mamos su savo vaikais elgdavosi šilčiau ir draugiškiau, nei santuokoje gyvenantys tėvai. Įdomu ir tai, kad JAV vykdytoje apklausoje, kurioje buvo analizuotas 22 tūkstančių paauglių polinkis vartoti priklausomybę keliančias medžiagas, buvo gauti rezultatai, jog tam tikrų priklausomybių nuo alkoholio ir kitų medžiagų turėjo 4,5% paauglių, augančių pilnose šeimose, ir 5,7% paauglių, užaugusių su vienišomis motinomis.
Taigi, šis skirtumas nėra daug didesnis ir nesudaro pagrindo teigti, kad pilnose šeimose augantys vaikai gauna dvigubai daugiau dėmesio, meilės ir rūpesčio, nei to gali suteikti vienišos motinos. Įdomiausia, kad mažiausiai priklausomybę skatinančių medžiagų vartodavo paaugliai, užaugę šeimose, kuriose būdavo trys suaugusieji, dažniausiai mama, tėtis ir vienas iš senelių. Taigi, apibendrindamas šio tyrimo duomenis profesorius J. Seabrookas teigia, kad, sakydami, jog šeimos sudėtis vienareikšmiškai nulemia vaiko ateitį, galime labai suklysti.
Vyriško elgesio modelio paieškos
Klinikinė psichologė Laura Markham įsitikinusi, kad vaikus auginančios vienišos motinos deda visas savo pastangas, kad suteiktų viską, ko reikia jų vaikams, tačiau vieno dalyko jos savo vaikams atstoti negali – tai vyriško elgesio modelio. Akivaizdu, kad tėčių ir mamų auklėjimo stilius yra skirtingas, ir tai nepaprastai praturtina vaiko asmenybės formavimąsi. Juk neabejotina, kad kiekvienas iš tėvų vaikui yra savaip svarbus. Psichologė L. Markham įsitikinusi, kad vaikai, kurių tėvai išsiskyrė, nesijaučia saugūs. Tačiau skyrybų atverta žaizda yra maža palyginti su atsirandančia vaikui gyvenant šeimoje, kurioje tarp abiejų tėvų įsiplieskęs karas. Didžiausia žala vaikui padaroma tada, jei jis ima jaustis atstumtas vieno iš tėvų, verčiamas pasirinkti vieną iš tėvų arba patėviui neigiamai nusistačius prieš įsūnį / įdukrą. Kai vaiko tėvas ar patėvis su vaiku elgiasi šiurkščiai ir pernelyg kritiškai, tai yra blogiau už jokio vyriško elgesio modelio šeimoje nebuvimą.
Jeigu vaiko aplinkoje trūksta vyriško elgesio pavyzdžio, šį trūkumą galima kompensuoti surandant vaikui veiklos, kurioje būtų pastebimas ryškus vyriškumo modelis – pvz., nuvesti vaiką į kovos menų būrelį. Šiai minčiai pritaria rašytojas Byronas Ricksas, parašęs knygą Beieškant tėčio (Searching for dad). Jis teigia, kad vienišos motinos, augindamos vaikus ir besistengiančios vaikui atstoti abu tėvus, atlieka didvyrišką vaidmenį. Rašytojas įsitikinęs, kad ryšio su tėčiu, netgi negyvenančiu bendruose šeimos namuose, palaikymas yra nepaprastai naudingas jo vaikams. Pastebėta, kad berniukai, bendraujantys su savo biologiniu tėčiu, linkę siekti geresnių akademinių rezultatų, be to, finansinė ir socialinė jų padėtis ateityje būna žymiai geresnė nei tų, kurie nepalaikė jokio ryšio su savo biologiniu tėčiu. Manoma, kad be tėvo augantys berniukai gali jausti tuštumą, identiteto trūkumą bei ieškoti draugijos, kuriai galėtų priklausyti. Šiuo atveju labai svarbus motinos vaidmuo – ji turi padėti vaikui įsilieti į tam tikrą bendraminčių grupę, ar tai būtų sporto komanda, ar šokių grupė, ar stalo žaidimų klubas, ar kitas tikslingos bendros veiklos būrelis, galintis suteikti vaikui bendrumo jausmą. Neabejotina, kad vyriškos elgsenos savybės, kaip antai, pagarba, savidisciplina, mandagumas, pilietiškumas ir pasitikėjimas savimi, gali būti perteikiamos ne tik remiantis tėvo pavyzdžiu, bet ir matant vyriškumo apraiškas artimiausioje aplinkoje – pastebint sportininkų, muzikantų ar kitų žymių žmonių dorą ir kilnų elgesį. Dėl to labai svarbu, kad mama žinotų, kokį elgesio modelį sūnus pasirenka mėgdžioti. Motinos pareiga šiuo atveju yra padėti vaikui atsirinkti ir atpažinti deramo elgesio modelį.
Taigi, išsilavinusių, emociškai stabilių vienišų motinų vaikai didžiuojasi aukštais akademiniais pasiekimais, artimu ryšiu su savo mamomis, savarankiškumu ir sugebėjimu susikurti gerovę sau ir artimiesiems. Tinkamai pasirinkę vyriško elgesio modelį, savo gyvenimą jie pripildo veiklos, prasmės ir išmoksta atskirti tikrąsias vertybes, padedančias sukurti darnią šeimą.
Sakydami, jog šeimos sudėtis vienareikšmiškai nulemia vaiko ateitį, galime labai suklysti.
KRISTINA AUGUSTINAITĖ
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą