Artėja metas, kai milijonai žmonių praleis daugiau laiko su artimaisiais. Važiuosime lankyti močiučių, senelių, artimųjų ir visų draugų, su kuriais draugaujame ir turime bendrų interesų. Įvairaus maisto gaminimas, ruošiama vakarienė, dovanėlių apsikeitimas. Vaikai su pusbroliais, broliais ar draugais žais, dalinsis ar pyksis. Ir, visais atvejais, mes liesime vieni kitus – apsikabindami, paspausdami ranką ar pabučiuodami. Šventiniu laikotarpiu meilės ir šilumos rodoma daugiau nei įprastai.
Vieną šaltą žiemą pusbrolis įmetė mano mylimiausią žaislinę mašinėlę į upę. Dar dabar pamenu, kaip šį įvykį skaudžiai išgyvenau. Vėliau jis tėvams paaiškino, kad tą padarė, nes aš nesidalinau savo žaislu su juo. Atsakingi tėvai liepė jam manęs atsiprašyti, mane apkabinti ir pabučiuoti į žanduką.
Bet aš visiškai nenorėjau jo apkabinti. Jis buvo mano amžiaus ir nekėlė man jokios grėsmės, tačiau aš jaučiausi nusiminusi, įsiutusi ir pasimetusi. Aš nesupratau, kodėl mano giminaitis liepia man apkabinti pusbrolio liesą bei kaulėtą kūną, prisiglausti prie krūtinės ir tokioje pozoje pastovėti. Ar tai sugrąžins mano prarastą mėgstamiausią žaislą?
Mūsų visuomenėje dar vis nėra sutelkiama pakankamai dėmesio į vaikų mokymą išsakyti savo nepasitenkinimą ar nenorą. Mažieji dažniausiai liepiami tėvų vykdo jų komandas ir neleidžia sau arba nemoka pasipriešinti.
Ar pakankamai teisingai auklėjame ir suteikiame savo vaikams informacijos, kaip apsisaugoti nuo psichologinio ar seksualinio smurto?
Šeimoje su vaikais dažnai žaidžiamos įvairios gaudynės, kutenimai ar vaikų niurkymai. Visą tai darome iš malonumo ir meilės vaikams. O mūsų atžaloms jau nuo mažens pasąmonėje formuojasi supratimas, kad vienas iš žaidimų būdų yra kūniškas prisilietimas. Kaip dauguma psichologų teigia – tai yra būtina. Tėvų kūniškas kontaktas su vaikais suteikia jiems saugumo bei artumo jausmą.
Mes savo vaikus mokome apkabinti savo draugą ar giminaitį, kurį nuskriaudė ar atėmė iš jo žaisliuką, netgi tuomet, kai jie protestuoja. Mes liepiame juos pabučiuoti, atsiprašyti, kai įskaudiname…. Mokome savo mažuosius, kad galima ar netgi būtina liestis prie kito žmogaus kūno, kad išpirkti savo kaltę. Aiškiname savo dukroms, kad berniukai gali sulaužyti jų pieštuką ar patempti sijonuką, nes „berniukai taip flirtuoja“…
Liepiame pabučiuoti, apkabinti tetą ar dėdę, močiutę ar senelį, atsidėkojant už padovanotą saldainį ar žaisliuką. O jei vaikas protestuoja, tuomet jį sugėdiname ar papeikiame: „ Koks tu negeras, nedėkingas, nemyli močiutės“ ir panašiai. Netgi jeigu vaikas to nenori daryti, mes stumiame ir sakome: „ Eik, eik, duok tetai bučkį, juk gavai saldainiukų“.
Taip nuo ankstyvosios vaikystės vaikams formuojame supratimą, kad kūniškas kontaktas su kitu žmogumi yra norma ir jis privalomas. Vietoje to, kad mokytume savo vaiką išsakyti nepasitenkinimą, mes užblokuojame pasirinkimo teisę atsisakyti ir priverčiame jį tylėti, net jeigu tai yra nemalonu. Mokome juos paklusti prievartai ir, svarbiausia, klausyti tėvų. Tą darome nesąmoningai, vedini gerų tikslų. Dauguma tėvų, kaip bebūtų gaila, vis dar neįžvelgia savo kaltės ir daromos žalos vaikų ateičiai bei saugumui.
Taigi pats laikas susimąstyti: ar nedarome meškos paslaugos blogiems dėdėms ir tetoms, kai jie, norėdami nuskriausti vaiką, padovanos saldainį ar žaisliuką, paduos ranką ir sėkmingai nusives į šalį. Juk mažiesiems nuo mažens yra diegiama atsidėkoti tiems, kurie mums duoda dovanų.
Kaip elgtis, kad savo vaikui įskiepytume teisingą supratimą apie kūnišką kontaktą?
Neverskime savo vaiko apkabinti ar liesti žmonių, nesvarbu kiek jie būtų artimi jam: brolis, sesė, pusbrolis ar netgi mama ar tėtis. Neleiskite pajausti kaltės prieš bet kurį šeimos narį ir nemokykite tuoj pat jo kūniškai atsiprašyti. Nors galbūt tai atrodys netradiciška, ypač seneliams, tačiau didžiausias mūsų darbas išmokyti vaiką parodyti savo nesutikimą bei pasipriešinimą. Tėvams pirmiausia reikia patiems išmokti gerbti vaiko norą ar nenorą. Nors jie dar tokie maži, tačiau patys puikiai sugeba suprasti savo jausmus . Ir dauguma tikrai nenori eiti apkabinti tetos su saldainiu. Tačiau gerbdami tėvus ir jų klausydami daro tai per prievartą.
Ir suaugę, ir vaikai turi suvokti, kad nėra privalomas ar būtinas kontaktas su kitu žmogumi, ypač, jei jauti kaltę prieš jį ar esi jam skolingas.
Aš turiu mažą dukrą, su kuria žaidžiame įvairius prisilietimo žaidimus, bet visada leidžiu jai rinktis ir parodyti ribas netgi su pačiais artimiausiais žmonėmis. Išeinant iš vaikų gimtadienio ar kitos draugų susibūrimo vietos, visada jos paklausiu, ar ji nori atsisveikindama ką nors apkabinti, duoti „ penkis“ ar tiesiog pamojuoti. Suteikiu jai pilną pasirinkimo teisę.
Kaip mama, aš esu labai nusivylusi, matydama kiek tėvų moko ir verčia savo vaikus liesti kitus žmones. Liesti gerais tikslais: atsiprašant, susitinkant ar atsisveikinant, nors vaikas to nenori. Vis dar esu nusivylusi, kai pamatau, kaip mamos sodina rėkiantį vaiką Kalėdų seneliui ant kelių, tam kad turėtų bendrą šventinę šeimos nuotrauką. Vis dar pykstu ant tėvų, kurie liepia savo dukrai ar sūnui apkabinti giminaitį, dėl to, kad jį nuskriaudė ar atėmė žaislą.
Taip mokomas, užaugęs vaikas svetimo žmogaus prievartą ar kontaktą gali suprasti kaip normalią būseną, nes nuo mažens jam taip buvo aiškinama. Vaikas tiesiog instinktyviai, daug negalvodamas gali paklusti svetimam žmogui.
Žinoma, kito žmogaus lietimas yra neišvengiams, tai suteikia malonumą ir tai yra įgimta kiekvienam. Kūdikis lietimo būdu susipažįsta su jį supančia aplinka, vaikas užsimerkęs liečia mamą ir jaučiasi pats saugiausias šiame pasaulyje, dukra laiko tėčio ranką, ar vyresnėlis šiltai apsikabina senelį. Tai meilės ir jausmų parodymas kitam žmogui. Svarbiausia – tai turi būti daroma savo noru, laisva valia.
Būkite laimingi ir saugūs per artėjančias šventes, dalinkite meilę tiems, kurie atrodo Jums to verti ir nepamirškite: jūs niekam nesate skolingi apkabinimo ar prisilietimo, jei to nenorite patys!
AutiElle Stranger
Informacinio švietimo projekto www.vaikodiena.lt informaciją naudoti komerciniais tikslais be raštiško www.vaikodiena.lt sutikimo draudžiama.
Palikti komentarą