Psichologija

Vaiko niekas ne(pa)veikia? Kaip pasiekti tai, ko norisi?

Nėra namų be dūmų ir nėra namų, kuriuose vaikai viens du be vargo ir pastangų viską daro taip, kaip tėvams norisi, kad jie darytų. Bet, vienuose namuose vaikai kažkaip pasiduoda „perauklėjimui“, o kituose – ne.

Ne, šį kartą filosofiškai apie tai ar reikia vaikus perauklėti nediskutuosime. Šį kartą žvelgiam kitaip.

Tėvai nori, kad vaikas kažką darytų ar nedarytų, bet vaikas to niekaip nedaro. Tėvai nori, kenčia, pykstasi su savimi, su vaiku, tarpusavyje… Paėjo mėnesis, metai, dveji…rezultato vis dar nėra. Jau ir draugai ar tėvai per dantį patraukia, bet, regis, vaiko nepageidaujamas įprotis auga kartu su vaiku.

Kuo labiau tėvai pergyvena dėl nepageidaujamo elgesio, kuo labiau nervinasi, tuo stipriau vaikas įsikimba savo įpročio. Ir…tėvai patiki, kad vaikas toks yra, niekas nieko nepakeis, teks susitaikyti ir laukti kol išaugs.

Gal ir neblogas būtų sprendimas jei ne laukimas. Susitaikyti, kad vaikas toks yra, jį priimti ir pamilti su nepatogiu sau įpročiu ir mėgautis tėvyste būtų geras sprendimas. Bet, bet, bet….mėgautis neišeina, mes laukiam kol vaikas išaugs, t.y. nesidžiaugiam šiuo vaiko etapu, neprisikvėpuojam, neprigeriam jo – mes laukiam kol šis etapas praeis.

Nei šis, nei tas. Kaip galima tikėtis po trejų ar ketverių metų būti geruose santykiuose su vaiku jei visus šiuos metus nebuvome kartu pilnatvėje absoliučiai vienas kitu patenkinti?

Dažniausiai pasitaikantys vaiko įpročiai, kuriuos tėvai pageidauja keisti:
– Pats neužmiega, tenka valandą ar ilgiau gulėti šalia jo. Kartais taip daro net pradinukai.
– Naktį ateina į tėvų lovą.
– Atsisako mokytis naudotis puoduku.
– Kelia scenas parduotuvėse ar kitose viešose vietose.
– Chroniškai pamiršta ar pameta savo daiktus.
– Yra nesavarankiški, pvz., jei ryte nerengi po valandos vis dar su pižama ant lovos sėdi.
– Nekontroliuojami neatlieka net elementariausių kasdienių veiksmų, tokių kaip plauti rankas, valytis dantis, pasikloti lovą, nusinešti lėkštę, nuleisti vandenį tualete, padėti drabužius į spintą ar skalbinių krepšį.
– Pamiršta kas užduota namų darbų ar specialiai jų nedaro.
– Pamiršta paskirtus namų ruošos darbus ar, nors ir mokėdamas, juos ne kruopščiai atlieka.
– Kelia scenas kai reikia užbaigti malonią veiklą, pvz.: eiti namo iš kiemo.
– Ginčijasi, atsikalbinėja, pučia ir varto akis.
– …
– …

Visiems išvardintiems atvejams spręsti / taisyti kiekvienas mes žinom bent po kelis metodus, kurie – neveikia.

Ir esame teisūs – joks metodas neveikia pats savaime. Nei tėvams, nei vaikams nepagerės vien nuo fakto, kad problemos sprendimo metodas yra. Lygiai kaip talija nesulieknėja nuo žinojimo apie atsilenkimų naudą.

Tam, kad jis veiktų, metodą būtina taikyti. Nuosekliai. Kantriai. Kasdien. Nepalūžtant. Nepavargstant. Tikint. Rezultatą duoda ne atsitiktiniai veiksmai, o nuoseklus darbas.

Būna kalbamės su tėvais, tariamės, dalinuosi pastebėjimais, o jie ir sako:
– Pas mus taip nebus, vaikas rėks.

Aišku, kad rėks! Jis jau 7 metus kiekvieną kartą parduotuvėje rėkia kol išsireikalauja kažką jam nupirkti. Jis jau 7 metus užuot ramiai paėmęs pieno ir nuėjęs prie kasų lekia prie saldainių, limonadų ar žaislų lentynų nes žino – jie vis tiek kažką nupirks. Ir jam sekasi vis geriau ir geriau, pirkdavo tik vieną saldainiuką mama, o dabar žaislus ir saldumynus perka mama, tėtis, auklė, seneliai… Vaikui manipuliavimo tėvais stresas. Tėvams problemos neįveikimo ir vienas kito kaltinimo stresas. Net ir senelius, gimines, draugus ir artimuosius apkaltina. Prisimena kas kada sriubos neišvirė ar kojines ne ten padėjo.

Kodėl staiga vien nuo problemos sprendimo metodo sužinojimo fakto viskas turėtų lyg burtų lazdele pamojus susitvarkyti? Čia gi ne paracetamolis, kad skausmą kaip ranka nuimtų.

Būna kantresnių, kurie pabando vakarą, du ar net savaitę iki konstatuodami, jog nepavyks.

Ir vis tik, ar gali per kelias dienas dingti kažkas, kas buvo eilę metų? Na…gali, bet nebūtinai. Ir ne,ne metodo kito reikia, metodai visi geri. Nuoseklumas, kantrybė ir tikėjimas išspręstų visas būdas.

Kas kartą pabandžius ir nuleidus rankas ryžtis kitam to paties ar naujo metodo bandymui kas kartą darosi vis sunkiau. Imi abejoti ar to iš viso reikia, o gal viską palikti taip, kaip yra, o gal nepavyks, ką kaimynai pasakys, bandyti tuo pačiu ar nauju būdu ir t.t. O ir vaikas tampa vis neramesnis, stipriau įsikimba savo įpročio, jaučia, jog kantriai laikydamasis savo privers tėvus ir vėl pasiduoti.

Kaip kartą pradėjus išlikti pasitikinčiu savimi, savo sprendimu, kantriu, nuosekliu, tikinčiu? Kaip nepasiduoti iki tol, kol pavyks?

1. Tiksliai žinoti kodėl noriu to, ko noriu. Taupyti daug lengviau kai žinai kam, pvz. – svajonių namui. Vaiką pratinti užmigti patį daug lengviau kai tai darai dėl vakarų dviese. Žinojimas turėtų būti ne dėl vaiko, bet dėl savęs, kuo man bus gerai jei pasieksiu savo.

2. Vienas mūšis vienu metu. Kiekvieno žmogaus kantrybė ir valia turi ribas, todėl daug didesnė tikimybė laimėti vienu metu keičiant vieną įprotį. Kai vienas senas įprotis tampa nauju ir sklandžiu, tada galima imtis kito mūšio. Net jei mama pradėjo sportuoti ir stengiasi paversti tai malonia rutina, nevalia tuo pačiu metu imtis ir vaiko perauklėjimo. Vienas naujas įprotis vienu metu).

3. Suplanuoti. Ne chaotiškai derinti savo dieną, įpročius ir veiksmus aplink naują planą ar įprotį, bet suplanuoti naują įprotį, laikas jam yra neginčijamas, o visa kita be jokių problemų gali būti padaryta kitu laiku. Tai reiškia, kad naujas įprotis įvyks net jei netikėtai esame pakviesti svečių, reikia išsiplauti galvą, apsipirkti, norisi išsikepti keksą ar pasivažinėti dviračiais. Taip nieko nebus. Naujas įprotis gali būti įgytas tik laikantis plano ir tvarkaraščio. Skamba žiaurokai, bet viskas palengvės ir prašviesės kai baigsis treniruotės ir nusistovės rutina. Vat tada jau bus galima kartais improvizuoti ir atsipalaiduoti. Kartais reiškia, jog tai bus gerokai rečiau nei gyvenimas pagal planą

4. Nekreipti dėmesio į savo širdį ir jausmus. Taip, būtent taip ir reikia daryti čia turbūt vienintelis atvejis kai į tai, kaip jautiesi būtina nekreipti jokio dėmesio. Šimtas milijonų procentų, jog pagausite save tingint, norint atidėti rytdienai, kitai savaitei, dar šiandien pabūti, staiga pradės skaudėti galvą, jausitės alkani, išsekę, neturį kantrybės, valios, ne tos nuotaikos, pavargę po darbų ir t.t. ir t.t. Tokie jausmai visiškai normalūs ir jie atsitinka kiekvienam, kuris bando įgyti naują įprotį. Nesvarbu ar pratinamės sportuoti, gaminti, tvarkytis, dirbti ar dar kažko, svarbu tai, jog kiekvienam ateina mintys: „neee, ne šiandien, negaliu, nenoriu, o kam to reikia, ai nereikia, noriu valgyti, nepakelsiu, neištversiu…“. Tereikia užsikimšti ausis ir pačiam savęs negirdėti (taip, tikrai šis punktas sunkus…)

5. Suklydus, paslydus ar pasidavus kuo greičiausiai susiimti, keltis ir bandyti vėl. Visi paslysta ir suklumpa. Visi padaro klaidų ir neatlaiko. Skirtumas tas, jog vieni keliasi ir eina, o kiti taip ir lieka gulėti. Praleidus treniruotę galima arba eiti į kitą, arba neiti į dar vieną, antrą, trečią..o tada jau sunku ir vėl iš naujo pradėti sportuoti. Padarius išimtį vaikui ir sau išties nesunku kitą dieną grįžti į senas vėžias, bet jei išimtis truko savaitę ar mėnesį…tuomet ji tapo nauju įpročiu, o to, kas buvo pasiekta, teks siekti iš naujo. Iškritai iš važiuojančio traukinio, nieko tokio, vejiesi ir lipi į jį, bet jei gulėjai traukinys ties horizontu….teks laukti naujo traukinio.

Kantrybės ir nuoseklumo Jums!

Informacijos šaltinis: Jeivaikai.lt

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.