Psichologija, Vaikai/šeima

VAIKAS KLAUSIA APIE NEGALIĄ. TILDYTI AR ATSAKYTI?

Aš vakar su vienu draugu buvau lauko kavinėje. Tas draugas žemaūgis ir sėdi elektriniame neįgaliojo vežimėlyje. Buvome įsitraukę į pokalbį, kai prie mūsų staiga išdygo berniukas. Manimi jis nerodė jokio susidomėjimo, priešingai nei mano kompanionu. „Tu vaikas ar ką?“, – paklausė berniukas. Aš vos neužspringau iš nuostabos.

Pati irgi esu sulaukusi vaikų klausimų apie savo negalią: ar tu tingi vaikščioti? Kodėl tada sėdi vaikiškame vežimėlyje? Tu negali vaikščioti? Štai tokį vaikiškų klausimų repertuarą esu sukaupusi. Tačiau aš ir nesu mažo ūgio. Todėl toks klausimas man buvo naujas. Be to, jis mane tikrai nustebino. Juk mano pažįstamas su barzda. Vaikams neauga barzdos, tačiau šios prieštaros berniukas, regis, neįžvelgė.

„Ne, aš esu suaugęs, – vaikas sulaukė atsakymo iš mano kompaniono. – Aš netgi jau senas.“ Daugiau pasakyti jis nespėjo, nes berniuko tėvas kaip įmanydamas stengėsi atitraukti savo vaiką nuo mūsų. Mums tėvas išvis nepratarė nė žodžio, bet buvo akivaizdu, kad jis mieliau prasmegtų skradžiai žemės. Vis dėlto manau, kad savo elgesiu jis nepagerino situacijos. Jis mus ignoravo ir elgėsi taip, tarsi nenorėtų, kad jo sūnus sulauktų atsakymų į – reikia pripažinti, kiek nepatogius – klausimus.

Iš esmės esu įsitikinusi, kad vaikai gali klausti visko. Tačiau labai dažnai keblumų kyla dėl tėvų elgesio, kai jų vaikas pasako kokį nors komentarą ar užduoda klausimą. Greičiausiai tas berniukas dar būtų turėjęs ne vieną klausimą. Ir tikiuosi, kad tėvas bent vėliau į juos atsakė, jei apskritai įstengė atsakyti.

Mano pažįstamas vėliau pasakojo, kad tėvai, pavyzdžiui, autobuse kartais tiesiog pradeda šokti, kad tik jų vaikai jo nepastebėtų. Jie trypčioja aplink stengdamiesi įsiterpti tarp jo ir vaiko, taip tarsi sukurdami nepermatomą sieną. Šitaip siekiama išvengti klausimų ir badymo pirštais. Kartais pavyksta, bet kartais ne. Taip jau būna su tais vaikais. Kartą jis susidūrė su situacija, kai seneliai kirto anūkui per lūpas, kai vaikas pasakė apie jį pastabą. Tačiau visi šie būdai ne ypač padeda supažindinti vaikus su negalios ir įvairovės tema.

Man asmeniškai labiausiai patinka tėvai, kurie prieina su vaiku prie manęs ir mandagiai pasiteirauja, ar manęs nesutrukdytų, jei vaikas šio to paklaustų. Tai pagarbu, aš turiu galimybę atsisakyti (ko niekada nedarau), be to, taip išvengiama nemalonaus trypčiojimo aplink, šnabždėjimosi ir vaiko nereikia tempti už rankos ar nešti šalin. Ir nereikia tildyti vaiko, kaip vis dar elgiasi kai kurie tėvai. Juk dažniausiai vis tiek jau būna per vėlu ir tildymas ar gėdijimas situaciją tik pablogina.

Dar kai kurie tėvai apsimeta, tarsi negirdėtų, ką vaikas sako, net jei praklausyti neįmanoma. Tokiu elgesiu tėvai padaro sau meškos paslaugą. Galiausiai juk labai tikėtina, kad klausimai, į kuriuos kartą buvo atsakyta, antrąkart nebus užduoti. Tačiau tai reiškia, kad vaikui kartą turi būti paaiškinta, koks skirtumas tarp vaikiško ir neįgaliojo vežimėlio, kad būna mažo ūgio suaugusiųjų ir kad ne visi suaugusieji gali vaikščioti.

CHRISTIANE LINK

Zeit.de

Vertė Dangė Vitkienė

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.