Po 1940 m. okupacijos, atsidūrus geležiniuose Sovietų Sąjungos gniaužtuose, Lietuvai nepavyko išvengti visos socialinės, kultūrinės ir politinės erdvės pokyčių, turėjusių tarnauti komunistinės utopijos įtvirtinimui. Šios permainos neaplenkė ir vaikų. Sovietų Sąjungoje vaikai turėjo ypatingą statusą – jie reprezentavo ne tik vaikystės nekaltumą, bet ir „šviesaus komunistinio rytojaus“ pažadą, todėl tinkamas ideologinis ir politinis parengimas turėjo padėti jiems tapti socializmo garantu.
Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą, skirtą vaikystės sovietinėje Lietuvoje bruožams apžvelgti. Parodoje skelbiami dokumentai suskirstyti į keletą kategorijų, parodančių sovietinės vaikystės nevienalytiškumą. Iliustruojamos oficialios vaikų indoktrinavimo praktikos, vaiko ir darbo santykis, atsigręžiama į vaikų laisvalaikį ir gyvenimą šeimoje. Šioje parodoje į sovietinę vaikystę bandoma pažvelgti keliais žvilgsniais – parodyti, kaip sovietinė vaikystė buvo konstruojama viešajame diskurse, kokie lūkesčiai buvo kuriami vaikams, iš kitos pusės – parodyti, kaip patys vaikai anuomet matė juos supantį pasaulį ir koks jų „balsas“ yra fiksuojamas įvairiuose archyviniuose dokumentuose – pradedant piešiniais, baigiant laiškais į žurnalų redakcijas.
Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus su pionieriais. Vilnius. 1960 m. E. Šiško / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Šiaulių miesto pionierių telegrama LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui. 1973 m. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotrauka.
Pirmoji parodos dalis – „Ideologijos pančiuose“ pasakoja apie oficialias vaiko indoktrinavimo praktikas sovietinėje visuomenėje. Joje vaikai buvo traktuojami kaip „naujosios tvarkos“ įsikūnijimas, „galinga revoliucijos ikona“. Kol jauno žmogaus sąmonėje dar galutinai nesusiformavęs kritinis mąstymas, pasinaudoti jaunatvišku entuziazmu sovietiniams ideologams galėjo būti viena lengviausių tikslo siekimo priemonių. Sovietinė mokykla turėjo pertvarkyti vaiko sąmonę, perorientuoti ją į kitą vertybių sistemą, „moralinį jausmą pakeisti pilietine pareiga“. Tai buvo naujo sovietinio identiteto formavimas. Sovietiniai vaikai turėjo užaugti sveiki ir fiziškai stiprūs, kupini džiaugsmo, išsilavinę ir kultūringi tam, kad galėtų tęsti komunizmo statytojų pradėtus darbus. To buvo siekiama per sovietinę auklėjamųjų institutų gausą: 1) ikimokyklinio ugdymo įstaigas, 2) mokyklinio tipo institutus, 3) vaikų ir jaunimo organizacijas (spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai), 4) įvairius vaikų užimtumo klubus, būrelius, 5) šeimą. Tokia įvairovė įgalino geresnį vaiko indoktrinacijos aparatą, t.y. jei vienas institutas (pavyzdžiui šeima) „nesąžiningai“ vykdydavo auklėjimo procesą, tai buvo apsidraudžiama, jog kiti institutai pasirūpins „tarybinio piliečio“ išugdymu.
Vienu iš sovietinės indoktrinacijos uždavinių buvo siekis „apsaugoti“ jaunąją kartą nuo ideologinių „priešo atakų“. Didžiausią susirūpinimą ideologams kėlė jaunimas: „kai kurių vaikinų ir merginų pavėluotas pilietinis brendimas, išlaikytinių nuotaikos, nenoras dirbti ten, kur to reikia visuomenei šiandien“. Didelės sovietinių ideologų pajėgos buvo nukreiptos siekiant eliminuoti bet kokią galimą neigiamą įtaką iš aplinkos. Labiausiai kovota su bandymais menkinti socializmą ir Katalikų bažnyčios įtaka auklėjant moksleivius, todėl visose gyvenimo srityse reikalauta dar labiau garbinti Sovietų Sąjungą kaip pažangiausią, teisingiausią bei geriausią santvarką turinčią valstybę ir žeminti lietuviškumą, Bažnyčią, jos autoritetus.
Sovietmečiu mokykla tapo pagrindine ateizacijos institucija, kurioje naujosios „mokslinės“ materialistinės pasaulėžiūros diegimas vyko pastarąją priešpastatant ir nuolat priešinant krikščionybei. Klaipėdos 4-osios vidurinės mokyklos 10 klasės mokinės prie ateistinio stendo „Vatikanas anksčiau ir dabar“. 1963 m. B. Aleknavičiaus / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka.
Nuo XX a. 7-tojo dešimtmečio pradžios kosmoso tematika itin plito sovietinių vaikų kasdienybėje – mokyklose freskų pavidalu, vaikų žaidimų aikštelėse, literatūroje, spaudoje. Kosmoso kultas susietas su vaikyste buvo naudojamas stiprinti šviesesnio, technologiškai pažangesnio komunistinio rytojaus viziją. Vilniaus 7-osios vidurinės mokyklos moksleiviai prie K. Stoškaus freskos kosmoso tema. 1972 m. J. Juknevičiaus / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Karinis-patriotinis auklėjimas vyko per elgesio su ginklais apmokymus, lankymąsi kariniuose daliniuose, susitikimus su karo veteranais. Karybos pagrindų mokymas taip pat apėmė tokias komunistinio auklėjimo dalis, kaip „pilietinio sąmoningumo, internacionalizmo ir patriotizmo“ ugdymą. Kretingos r. Salantų vidurinės mokyklos 10 klasės mokiniai su karinio parengimo mokytoju. 1976 m. L. Sorokos / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Parodos kuratorė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Rūta Grišinaitė.
Parodą „Vaikystė sovietinėje Lietuvoje“ aplankyti galite čia.
Lietuvos ypatingojo archyvo informacija
Palikti komentarą