Visi maži vaikai, o neretai ir ūgtelėję, turi šį „trūkumą“ – yra pagyrūnai. Ir girtis jie mėgsta visiems bei viskuo iš eilės – nuo sutaupytų arbatpinigių saldainiams iki didžiavimosi iškritusių dantų skaičiumi. Suaugusiesiems tai, paprastai, sukelia juoką ir yra suprantama kaip neatsiejamas bet kurio mažo vaiko charakterio bruožas. Tačiau, galbūt verta susimąstyti – kodėl vaikams taip būtina girtis?
Teko nugirsti seną istoriją, kaip troleibuse vienas vaikas gyrėsi kitam, laižančiam ledinuką, kad jam vietoj ledinuko nupirko važiavimo bilietą, nors teko pasistiebti, kad atitiktų ūgį, kuriam jau reikalinga pirkti bilietą. Ir ko čia girtis, pamanysite? Tikėtina, kad galbūt vaikas norėjo ne tik pasigirti, bet ir parodyti savo žinias bei sukauptą informaciją, kurią jam perteikė tėvai, auklėtojai. Tai, kad vaikai mėgsta girtis, yra neginčijamas faktas.
Yra vaikų, kurie giriasi nuolatos ir viskuo, o yra tokių, kurie pasigiria tik dėl labai rimtos (vaikui) priežasties. Beje, pastebėta, kad vaikai dažnai girdamiesi prieš kažką, lygina visiškai skirtingus dalykus – kaip aukščiau minėtu atveju berniukas „pažemino“ savo konkurentą, pasigirdamas bilietu prieš ledinuką.
Prisiminkime Marko Tveno „Tomo Sojerio nuotykius“: kai Tomas gyrėsi iškritusiu dantimi (per skylutę buvo galima mandrai spjaudyti) ir paskui, kai jis iš tiesų atliko žygdarbį – liudijo prieš indėną Džo, vietinių vaikų šie abu nutikimai buvo priimti kaip lygiaverčiai – ir dantis, ir liudijimas teisme vaikų praktiškai buvo vertinami kaip vienodi „herojiškumo“ ženklai.
Kodėl taip? Jei pagyrūniškumas egzistuotų kaip būtinas bet kurio vaiko požymis – tai visi vaikai girtųsi vienodai. Tačiau taip nėra. Juo labiau kad girdamiesi vaikai varžosi dėl kardinaliai skirtingų bonusų. Vadinasi, vaikų pagyrūniškumui būdingos žymiai gilesnės priežastys, nei kad noras save iškelti kito sąskaita. Nors kartais taip gali ir atrodyti, arba net ir baisiau – tarkim, kad vaikas nesupranta, jam negaila kito, nes kito skausmo ar nesėkmės kaina jis giriasi savimi. Pastaruoju atveju vaikas dažnai tiesiog siekia artimiesiems įrodyti, kad jis geresnis už bet ką kitą – jis geriausias!
Iš esmės tai svarbiausia vaikų pagyrūniškumo kryptis: „Aš – geresnis. Pažiūrėkite, koks aš nuostabus!“. Praktiškai, šis gyrimasis – tai meilės prašymas. Vaikas iš visų jėgų „demonstruoja“ savo gerumą, nes juk gerus vertina ir myli.
Kaip mūsų vaikams trūksta meilės, jeigu jie priversti patys save reklamuoti! Ir kuo mažiau juos myli – tuo labiau jie linkę girtis, kažkokiu stebuklingu būdu tikėdamiesi patirti tai, ko negauna – tikrą meilės jausmą. Vaikas bejėgis ir priklausomas suaugusiųjų pasaulyje, jis puikiai tai supranta, ir meilė jam – vienintelė išgyvenimo garantija šiame ne visada jaukiame pasaulyje.
Galbūt verta vaikams duoti daugiau meilės, daugiau švelnumo? Tegul jie jaučiasi saugūs. Galbūt tada pagyrūniškumas taps svetimas meilės ir džiaugsmo pasaulyje?
Pagal užsienio spaudą parengė JLK
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą