Šiuolaikinis gyvenimas, deja, nebeskatina vaikų žaisti. Vis mažiau tarp jų tokių, kurie mokėtų tai daryti. Visi žaidimai prasideda ir baigiasi išmaniaisiais telefonais ir planšetėmis. Viena vertus, naujosios technologijos suteikia galimybę kurti naujus pasaulius ir padeda vystytis fantazijai, tačiau, kita vertus, jos slopina biologinius poreikius judėti, keistis su bendraamžiais informacija, dalintis emocijomis ir patyrimais.
Savipagalbos priemonė
Tradiciniai žaidimai suteikia vaikams džiaugsmo, malonumo, gyvenimo pilnatvės pojūtį. Tokios emocijos svarbios tiek psichikos, tiek fiziologinei raidai. Be to, žaidimas – tai savipagalbos priemonė. Žaisdami vaikai išgyvena sudėtingas situacijas, jiems paprasčiau įprasminti tai, kas nesuprantama. Pavyzdžiui, ikimokyklinio amžiaus vaikams labai svarbu „peržaisti“ realias gyvenimo aplinkybes tam, kad galėtų jaustis kompetentingi. Žaidimai yra pasaulio suvokimo būdas, jie ?tspindi, atkartoja, tačiau nekopijuoja suaugusiųjų tikrovės. Žaidžiant kuriamas tam tikras pasaulio modelis, adaptuotas pagal vaikiškus poreikius ir galimybes.
Nėra vaikų, kurie nemėgtų žaisti, tačiau esama tokių, kurie žaidžia mažai. Jie paprasčiausiai nemoka to daryti. Todėl svarbu, kad tėvai skatintų, stimuliuotų šį poreikį. Galimi du būdai: arba žaisti kartu su vaikais, arba stebėti pomėgius bei padėti juos paversti gebėjimais. Pavyzdžiui, jeigu matote, kad vaikas linkęs jungti detales, dėlioti jas vieną į kitą ir pan., parūpinkite jam kuo daugiau tokių „architektūrinių“ žaidimų. Jeigu vaikui įdomiau žaisti vaidmenų žaidimus (mamą, tėtį, pardavėją), suteikite jam kuo daugiau priemonių paįvairinti žaidybines situacijas.
Žaiskite kartu
Bet koks žaidimas reikalauja lygiaverčių jėgų, tačiau žaisdami su vaikais mes vis tiek liekame tėvai. Dažnai vaikams teisinamės, jog nemokame žaisti, jog seniai išaugome iš to amžiaus… Tačiau suaugusiajam visai nebūtina pavirsti vaiku. Jau vien tai, kad su meile ir dėmesiu padedate dukrai išsirinkti lėles, lovytes, indukus, o paskui sukurti jaukų kampelį (o gal net pasiuvate lėlių drabužėlių), yra jūsų dalyvavimas žaidime. Vaikui tai labai vertingas dalyvavimas. Be to, labai svarbu palaikyti pačią žaidimo veiklą, nenuvertinti jos („Neužsiiminėk tom nesąmonėm, geriau pasimokyk raidžių“).
Žaidžiant su vaikais sportinius arba intelektinius žaidimus, tėvams kyla klausimas, ar reikia jiems nusileisti. Iš tiesų verčiau visai nežaisti tokių žaidimų, kurie netinka vaikui pagal jo amžių ir galimybes. Pradėkite nuo tokios žaidybinės veiklos, kurioje nėra konkurencijos, kurioje visi ką nors daro bendram labui arba kurioje laimėtojais tampama ne dėl gebėjimų, o dėl laimingo atsitiktinumo (pvz., metant kauliukus).
Dar vienas svarbus momentas: nepainiokime žaidimų su pramoga ar šviečiamąja veikla, kai vaikas tik stebi ir vartoja (koncertai, spektakliai, įvarios pamokėlės ugdymo studijose etc.). Žaisti – tai pačiam aktyviai dalyvauti veikloje, kuri teikia malonumo ir džiaugsmo.
Informacijos šaltinis: Vakarų ekspresas.lt
Palikti komentarą