Kartais tėvai, užuot tinkamai vaikui paaiškinę keblią situaciją, apsimeta, jog nieko neįvyko, ir šitaip viską tik pablogina. Išsprendžiama problema gali virsti skaudžia drama.
S. Tisseronas, psichiatras bei psichoanalitikas, pateikia tokį pavyzdį. Moteris, viena auginanti sūnų, darbe kentėjo seksualinį priekabiavimą. Namo ji pareidavo pavargusi, tyli ir prislėgta.
Sūnui ji, žinoma, nieko nepasakojo. Vaikas jautė, kad mama nelaiminga, tačiau nujautė ir tai, jog klausinėti nepridera. Galiausiai jis padarė išvadą, kad pats yra per sunki našta.
Anot psichoanalitiko, moteriai nereikėjo smulkiai pasakoti vaikui, kas vyksta – būtų pakakę pasakyti, kad turi nemalonumų darbe, tačiau ji to nepadarė, ir jos paslaptis sunkiai atsiliepė vaiko psichikai.
Kitas pavyzdys. Vyras, darbe gavęs įspėjimą apie greitą atleidimą, nesiryžo to pasakyti žmonai. Matydama, koks yra prislėgtas, ji bandė išpešti priežastį, tačiau bergždžiai.
Moteris ėmė įtarinėti vyrą neištikimybe, santykiuose atsirado įtampa.
Visa tai atsiliepė ir sūnui – jis ėmė blogai mokytis, dažnai dingti iš namų, tapo agresyvus. Šiuo atveju nutylėtas faktas pridarė daug daugiau žalos, nei jis būtų padaręs atskleistas.
Kas nutylima
Kiekvienas žmogus, kiekviena šeima turi vienokių ar kitokių paslapčių. Anot psichoanalitikės G. Delaisi, šeimos paslaptį dažniausiai žino visi suaugę šeimos nariai, tačiau niekas apie tai nekalba.
Taigi nė vienas dorai nežino, ką žino kitas. Nesantuokiniai vaikai, savižudybė, incestas, kalėjimas… Kaltininkas apgaubiamas paslapties skraiste, kuri gali nenukristi ištisus dešimtmečius arba netgi būti nusinešta į kapus.
Visuomenei demokratėjant, neištikimybė, skyrybos, alkoholizmas, seksualinė prievarta vis dažniau iškyla viešumon.
Tačiau, pasak G. Delaisi, faktai apie nesantuokinius vaikus dažniausiai tebėra slepiami ir kartais artimieji apie jų buvimą sužino tik išvydę testamentą. Tiek narkomanija, tiek savižudybių atvejai, ypač aukštuose visuomenės sluoksniuose, taip pat yra laikomi giliai paslaptyje.
Nors depresija jau tapo kasdiene tema, psichiatro pagalba šeimos nariui vis dar labai slepiama.
Maždaug 10 procentų visų moterų po gimdymo suserga sunkia depresijos forma ir yra priverstos kuriam laikui patikėti kūdikio priežiūrą kitam asmeniui. „Apie tai kalbėti neleidžia motinystės instinktas“, – aiškina G. Delaisi.
Tinkami žodžiai
Ar verta atskleisti paslaptį artimiesiems? Pasak S. Tisserono, žmonės baiminasi, kad dėl to gali iširti šeima. Psichoanalitikas pataria visų pirma atsižvelgti į tarpusavio santykius.
„Jeigu palaptis mus labai slegia, nuodija mums gyvenimą – ją reikia išsakyti. Jeigu ne, jeigu ji labai intymi, – tuomet nereikia. Visi turime teisę turėti nuosavų paslapčių.“
O štai psichologė Claudia Nachin teigia, jog negalima slėpti nuo artimųjų – nei suaugusių, nei vaikų, nieko, kas yra su jais asmeniškai susiję. „Paaiškinti galima viską. Svarbu rasti tinkamų žodžių“, – sako ji.
Blogiausia, kai paslaptį žino visi, išskyrus tą, kurį ji liečia tiesiogiai.
Palikti komentarą