JULIJA VASILKINA
Kiekvienas mūsų gimėme ir augome skirtingose šeimose, matėme tam tikrą tarpusavio santykių pavyzdį. Ar tai kaip nors paveikė mūsų dabartinį šeimos gyvenimą? Jei paveikė – padeda tai ar trukdo mums būti laimingiems santuokoje?
Liejynys pagal pavyzdį
Kai šeimoje gimsta kūdikis, jis patenka į šeimos sistemą, kurioje yra mama, tėtis, broliai ir seserys, seneliai, kiti giminaičiai. Šioje įvairių ryšių visumoje mažasis žmogutis ir auga, paklusdamas jos įstatymams ir tvarkai. Maža to, vaikas dažnai nežino, kad gali būti kitaip. Šeimos įpročiai ir taisyklės vaiko suvokiami kaip pirminiai ir beveik neginčijami. Tai panašu į gipso liejinį, kada jis pripildomas tam tikra forma. Gipsas nesvarsto, ar gera ta forma, jis tiesiog ją priima.
Ne paslaptis, kad vaikai beveik neatsimena pirmųjų trejų–penkerių gyvenimo metų (kartais net septynerių), išskyrus tam tikrus momentus. O juk būtent pirmaisiais gyvenimo metais formuojasi nuostatos, pasaulio suvokimas ir žmonių tarpusavio santykių suvokimas. Vaikai nekritiški – jie sugeria/priima/pasisavina viską, ką mato šeimoje. Todėl svarbu suprasti: tėvų šeimos taisyklės, jų pavyzdys, nuostatos, tvirtai „tupi“ kiekvieno iš mūsų galvose. Ir į savo santuoką ateiname su tam tikru įsitikinimų ir įsivaizdavimų, kaip kuriami santykiai, bagažu.
Žmona – kaip mama, vyras – kaip tėtis
Tėvų šeimų „matrica“ pradeda veikti dar partnerio pasirinkimo etape. Užaugę vaikai, veikiami tėvų pavyzdžio, nesąmoningai ieško partnerio, kuris dažniausiai būna panašus į priešingos lyties tėvą. Labai dažnai vaikinas sutuoktinių santykiuose gali ieškoti savos „mamos“, o moteris gali pasirinkti sutuoktinį, kuris panašus ne tik į tėvą, bet ir į mamą, jeigu santykiuose su ja yra daugybė neišspręstų problemų. Kartais tai tėra atskiri elgesio ir išvaizdos bruožai, ir tai nieko baisaus, bet neretai nesąmoningai ieškoma lygiai tokio pat žmogaus, ir tuo atveju problemų neišvengsime. Kuo daugiau problemų ir nuoskaudų vaikas jautė tėvams vaikystėje, tuo didesnė tikimybė, kad užaugęs tas vaikas partneryje ieškos vieno iš tėvų, tikėdamasis išspręsti senas problemas. Ir labai dažnai tokie bandymai yra pasmerkti žlugti, nes nukreipti „ne tuo adresu“. Toks pasirinkimas skatina nusivylimą ir santuokos byrėjimą.
Tarkim, gana paplitęs atvejis, kada vyras, kurį augino despotiška mama, sau į žmonas ieško panašaus tipažo – šaltos, apdairios moters komanduotojos. Įdomu, jog vaikystėje negavęs iš mamos švelnumo, šis vyras tikisi visa tai gauti iš žmonos, bet akivaizdu, kad jo viltims, pasirinkus tokį tipažą, lemta žlugti. Vyras taip ir suksis uždarame rate, vildamasis užsitarnauti jos meilę ir šilumą, ir nusivils to negavęs.
Būna ir teigiamų pavyzdžių, kai stengiamasi surasti sutuoktinį, panašų į priešingos lyties gimdytoją. Tarkim, šeimoje, kurioje yra didelė (užtarnauta) pagarba tėčiui ir kur tėtis buvo lygiai toks pat griežtas, kaip ir švelnus savo vaikams, mergina įgauna gerų orientyrų pasirinkti sutuoktinį. Berniukui tinkamas pavyzdys yra švelni, supratinga, savo vyrą gerbianti motina. Tai pozityvūs perėmimo pavyzdžiai – būtent taip iš kartos į kartą perduodami ir išsaugojamos vertybės ir papročiai.
Kiekviename iš mūsų glūdi trys sudėtiniai vaidmenys: „vaiko“, „suaugusiojo“, „tėvo“. „Vaikas“ – tai padūkusi impulsyvi būtybė, bet gana suprantama ir įkvepiama. „Suaugęs“ – tai dalis, kuri atsakinga už galimybę vertinti ir elgtis protingai bei tikslingai visokiomis aplinkybėmis. „Tėvas“ – ta mūsų asmenybės dalis, kuri linkusi dominuoti ir vadovauti, o kartais ir slopinti kitus žmones, ypač, jei jie yra „vaiko pozicijoje“. Didesnė lygiavertiškų santykių tikimybė bus tarp „suaugusiojo“ ir „suaugusiojo“. Tačiau kuo drumzlesni ir tamsesni yra santykių su tėvais tonai, tuo didesnė tikimybė patirti problemų pasirenkant šeimos partnerį. Tai suprasdami, žmonės stengiasi išsirinkti priešingybę savo tėvams. Bet labai dažnai atidžiau įsižiūrėjus tampa akivaizdu, kad ta didelė priešingybė labai jau panaši į tą pavyzdį, nuo kurio buvo bėgama. Tokiu atveju santykiai nebūna lygiavertiški, ir sutuoktiniai nuolatos mainosi vaidmenimis, bet dažniausiai tik „vaikas“– „tėvas“ lygmeniu.
Keletas rekomendacijų tiems, kurie pateko į „spąstus“
Analizuokite! Jei jaučiate nepasitenkinimą tarpusavio santykiais, pagalvokite, kokiais kriterijais remdamiesi pasirinkote partnerį.
Spręskite problemas su tais, kurie jas sukūrė.
Partneriški santykiai visados yra įmanomi. Kad ir kiek metų nugyvenote santuokoje jusdami probleminių santykių su tėvais šešėlį, niekada nevėlu tai keisti. Tačiau tam prireiks nemažai pastangų ir laiko.
Teisėjai
Kiekviena šeima gyvena pagal tam tikras taisykles, kurios susijusios su daugybe aspektų: kam, kur ir kiek pinigų išleisti, kur atostogauti, kaip leisti laisvalaikį, kiek galima kištis į kito žmogaus asmeninę erdvę, kiek reikalauti iš sutuoktinio, kaip auklėti vaikus ir t.t. Kai jaunoje šeimoje susiliečia dvi šeiminės tradicijos, tai visada kelia tam tikrų įtampų. Bet dar daugiau įtampų atsiranda, kai į visa tai įsikiša ir vyresnioji karta: vyro ir moters tėvai. Tai tik apsunkina savų taisyklių kūrimą. Ne veltui sakoma, kad iš visų tiesų teisingiausia yra savoji. Ir tai ypač akivaizdu esant skirtingoms šeimos tradicijoms. Juk sutuoktinių ginčuose susikerta ne tik jų asmeniški požiūriai, bet ir iš tėvų šeimos paveldėtos nuostatos.
Jauni žmonės labai dažnai skundžiasi, kad tėvai kišasi į jų gyvenimą. Bet tiesą sakant, būtent jie patys tai ir leidžia, ir ne šiaip sau leidžia, o dar ir pageidauja juos matyti teisėjų amplua. Ir teisėjai dažniausiai savo pastabas palydi dviem frazėmis: „ar gi aš tavęs neįspėjau“ ir „žinoma, kad tu teisus (o ne tavo vyras/žmona)“. Bet kuriuo atveju, išvengti tėvų „vertybinių pamokymų“ yra sudėtinga, svarbu tik, kad tai neigiamai nepaveiktų jaunų žmonių tarpusavio santykių.
Keletas išvadų:
Jei jauni sutuoktiniai savo šeimose regėjo pozityvius tarpusavio santykių modelius ir nors ir skirtingų, bet konstruktyvių problemų sprendimo būdų, greičiausiai jiems nebus sudėtinga patiems sukurti savo šeimos taisykles.
Jeigu nenorite, kad tėvai kištųsi į jūsų gyvenimą, bent jau patys „nekiškite“ jų į jį: nesiskųskite ir pokalbiuose su savo tėvais mažiau aptarinėkite sutuoktinio ir jo šeimos poziciją.
Jeigu siekiate tapti savarankiški ir susikurti savo nuostatas bei požiūrius, tėvų patarimus priimkite ne susierzindami, o tiesiog kaip informaciją, kurios laikytis nėra privaloma.
Skirtingi krantai
Kiekvienas iš mūsų į santuoką ateiname su tam tikru lūkesčių ir įsitikinimų apie savo partnerį rinkiniu ir turime bent apytikslį įsivaizdavimą, kaip turi atrodyti šeima. Į ją įnešame ir tam tikrų tradicijų, tikėdamiesi, kad partneris jas priims be jokios kritikos. Bet reikalas tas, kad ir kitas sutuoktinis tikisi to paties! Simboliškai šį procesą galima įsivaizduoti taip: du žmonės stovi skirtinguose krantuose, o tarp jų teka upė. Kiekvienas iš savo kranto kalba apie savo šeimos vertybes ir pasaulėvoką, bet visiškai aišku, kad tai neatves iki bendro sprendimo. Kad būtumėte kartu, reikia įlipti į upę arba šiek tiek paplaukti vienam kito link, o vėliau jau plaukti ta upe kartu. Tik tada galima tapti šeima ir sukurti savas tradicijas ir taisykles.
Kaipgi sukurti tas savas tradicijas?
Vienas kito šeimas priimkite tokias, kokios jos yra. Prisiminkite, kad vienas kitą pamilote būtent tokį, koks atėjote kiekvienas iš savo šeimos. Jums gali nepatikti tam tikri dalykai, smulkmenos, bet apskritai sutuoktinio šeimos vertinimas turėtų būti pozityvus.
Vienas kito šeimos ypatumus apsvarstykite be ironijos ir kritikos. Juk sutuoktinio šeimos tradicijos nėra blogos, jos tiesiog kitokios. Tokių svarstymų per gyvenimą kils ne vieną kartą, todėl labai svarbu mokėti vienas kitą išklausyti.
Formuluokite savo nuostatas ir taisykles. Perimti visų tradicijų iš abiejų tėvų šeimų vargu ar pavyks, nes neretai jos būna prieštaraujančios. Ir tai negali būti greitas procesas, užteks, kad abu sutuoktiniai būtų geranoriškai nusiteikę tartis ir kalbėtis.
Įveikite kliūtis. Vyresnioji karta gali stengtis įrodyti savo tiesą kaip vienintelę galimą, tačiau stenkitės nereaguoti į ją agresyviai, atraskite savąjį požiūrį.
Gyvenkite savo gyvenimą
Būdami vaikai, iš savo šeimų nevalingai perimame elgesio modelius įvairiausioms skirtingoms situacijoms, formuojame nuostatas ir tradicijas. Augdami ir pradėdami savo šeimyninį gyvenimą, į jį ateiname kiekvienas su savo lūkesčių ir poreikiųbagažu. Laimingo šeimyninio gyvenimo garantija – tai pagarba sutuoktinio šeimai. Taip, jūsų šeima neturi būti tiesioginė tėvų šeimos „matrica“, bet tradicijas su sutuoktiniu kursite kartu, tad abiejų patirtys yra svarbios. Tai nėra paprasta, bet harmoningas skirtingų tradicijų derinimas pridedant individualumo ir yra raktas sėkmingo šeimyninio gyvenimo link.
Pagal užsienio spaudą parengė JLK
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą