Valavičių kaimo (Marijampolės sav.) vaikų darželyje, paskui mokykloje savo pedagoginę karjerą pradėjusi Raselė Sutkauskienė su šypsena prisimena, kad būdama kaimo mokytoja turėjo ir visai nemažą ūkį: tris karves, kiaulių, vištų, daržą… Šiandien ji – Marijampolės Degučių mokyklos-darželio vadovė, kasdien beveik po pusšimtį kilometrų riedanti į darbą mieste, nes kaimo mokykla uždaryta. Kol kas kaimo į miestą Sutkauskiai neketina keisti, mat yra labai prisirišę prie savo sodžiaus, kuris – vienas gražiausiai išpuoselėtų gyvenvietėje.
Mokytojos kelią parinko mama
Iš penkių šeimoje augusių vaikų du Raselės broliai ir sesuo su šeimomis ūkininkauja. O jai profesiją, anot pedagogės, parinko mama.
„Kai baigiau 8 klases, mama patarė mokytis kokios nors profesijos. Mėgau piešti, tad tikėjausi įstoti į taikomosios dailės technikumą, bet nepavyko. Tuomet mama pasiūlė nunešti dokumentus į Marijampolės pedagoginę mokyklą. Kai ten stojau, jau buvo suformuotos grupės, bet mane priėmė, nes buvau labai gera mokinė. Pasirinkau ikimokyklinio ugdymo specialybę. Man labai patiko ne tik mokslas, bet ir praktika, darbas su vaikais. Baigusi mokslus, gavau paskyrimą į Valavičius, „Sūduvos“ kolūkio vaikų darželį. Deja, kai prasidėjo kolūkių naikinimo metas, darželį uždarė, o iš Skardupių čia atkėlė aštuonmetę mokyklą.
Tuo metu ištekėjau, gimė pirmoji dukrytė Aurelija. Jai buvo vieni metukai, kai mūsų kaimo mokyklos direktorius pakvietė pavaduoti pradinių klasių mokytoją. Teko derinti su mama, ar ji sutiks, kol mokytojausiu, mano dukrytę prižiūrėti, o paskui dar ir sūnelis atsirado. Taigi, su jos pagalba tapau pradinių klasių mokytoja. Tame pastate dirbau 26 metus. Ten ir karjerą padariau – 2004 m. tapau šios mokyklos direktorė. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad teks kada nors vadovauti, nes visada buvau tyli, santūri“, – sako Raselė. Tačiau būtent jai vadovaujant Valavičių mokykla plačiai garsėjo kaip viena geriausiai tvarkomų. Anot R. Sutkauskienės, nebuvo lengva daryti reformas, nes savame kaime visiems ji buvo savas žmogus – tiesiog Raselė.
Iš kaimo – į miestą
Deja, kaime mokinių nuolat mažėjo. Labai daug jaunų šeimų iš kaimo išvyko, nes iširus kolūkiams neliko darbų. Kaime kūdikio gimimas tapo ypatingu įvykiu.
„Kažkada Valavičių mokykloje mokėsi net 100 vaikučių, o paskui su kiekviena laida jų vis mažėjo. Be to, ir netoliese esanti Keturvalakių mokykla dalį vaikų nusiviliojo. Kas rytą į mūsų kaimą atvykdavo autobusiukas ir dalį vaikų išsigabendavo. Keturvalakių kaimas yra Vilkaviškio rajone, o mes – Marijampolės, tad net ir merai dėl šių vaikų pykosi, mat mokinius su jų krepšeliais vienas rajonas iš kito perviliojo. Dėl mažo mokinių skaičiaus 2010 m. Valavičių pagrindinė mokykla buvo uždaryta, palikta tik pradinė, o ją prijungė prie Liudvinavo mokyklos. Kaimo mokyklose dėl mažo vaikų skaičiaus klasės dažnai sujungiamos. Tačiau jose moksleivių vis tiek būna tris kartus mažiau nei miesto mokyklos klasėje, bet vaikai čia gauna gerokai daugiau dėmesio, mokytojai gali su kiekvienu individualiai pabendrauti, pamokyti. Deja, per didelė prabanga dėl kelių mokinių išlaikyti mokyklą“, – nelinksmą periodą prisiminė pedagogė.
Tais pačiais metais, kai uždarė mokyklą, Sutkauskiams gimė mažoji Malvina.
„Taip jau sutapo, kad išėjau dekretinių atostogų, o sugrįžti nebebuvo kur – nebeliko mokyklos. Atleisti iš darbo įstatymiškai manęs negalėjo. Taigi, kurį laiką buvau nesančios mokyklos direktorė. Tačiau būdama namuose sekiau, kas vyksta pedagoginio darbo plotmėje. Sudomino kompetencijų tyrimai. Išklausiau specialius kursus, buvo įdomu. Vyras, turintis geodezinių paslaugų įmonę, ėmė svarstyti, kad gal tikčiau jam į pagalbininkus. Tačiau man vis tiek labiau prie širdies buvo pedagoginis darbas. Labai nudžiugau sužinojusi, kad Marijampolės Degučių mokyklai-darželiui reikia vadovo. Keista, bet į šią vietą buvau vienintelė pretendentė. Jau treti metai vadovauju šiai įstaigai, ją lanko per 200 vaikučių. Kai čia atėjau, manęs niekas nepažinojo ir aš nieko, tad pradėta viskas buvo tarsi iš naujo. Ir tai tikrai gerai. Labai myliu šį savo darbą ir kolektyvą“, – teigė direktorė.
Pakeitė net maistą vaikams
Pasak Raselės, kai pirmą kartą išvydo mokyklos-darželio patalpas, senas sovietinės statybos pastatas prašyte prašėsi remonto. Tik dėl pedagogių išradingumo skylės patalpų sienose buvo paslėptos po įvairiomis aplikacijomis, dekoracijomis, tačiau akivaizdu, kad remontas čia tikrai reikalingas.
„Ir vis tik pirmiausia rūpėjo sutvarkyti ir apsaugoti mūsų teritoriją. Pati ne kartą naktį esu atvažiavusi ir vaikiusi čia susirinkusias kompanijas. Tvėrėm tvoras, tačiau dar nebaigus tverti, jos buvo sumaitotos. Bet vis tik užsibrėžtą tikslą pasiekėm. Dirbom drauge su kiemsargiu, budėtoju, samdėm apsaugą, ne kartą ir policiją kvietėm, pati vakarais sėdėdavau ir budėdavau. Vis tik pavyko nepageidaujamus svečius iš čia išprašyti. Net ir kaimyninių namų gyventojai už tai padėkojo, nes tos orgijos mokyklos teritorijoje buvo visiems gerokai įgrisusios. Dabar teritorija saugi, aptverta, galėjom pasistatyti naujus aikštelių įrenginius, niekas neišmindžioja, nenuniokoja želdinių, gėlynų. Dabar didelė mano svajonė – viso pastato renovacija, jo apšiltinimas, norime sutvarkyti stogą. Tik, žinoma, viskam reikia lėšų, kurių labai tikimės iš savivaldybės“, – apie gražius ateities planus prasitarė veikli vadovė.
R. Sutkauskienė yra aktyvi sveikos gyvensenos entuziastė. Pati daug dėmesio skirianti šiai sričiai, sveiko maisto idėją ėmėsi diegti ir mokykloje-darželyje. „Esu kaime gimus, augus, man atrodė, kad reikėtų sveiko gyvenimo idėjų ir čia. Buvusieji mokyklos valgiaraščiai mane pašiurpino. Nusprendžiau, kad mano įstaigoje neaiškios sudėties dešrų ir dešrelių nebus, kad produktai bus sveiki, tarpusavyje derantys, ekologiški, iš ūkininkų ūkių. Tai buvo nemažas iššūkis, juk įstaiga – valstybinė, ne privati, tad ką nors kardinaliai pakeisti nėra paprasta. Žinoma, ne visi iš karto noriai košes ar mėsą be bulvių valgė, bet po truputį pripranta. Labiausiai visi pasigedo bulvių. Vaikučiai čia ateina labai nedideli, tad yra galimybė juos pripratinti prie sveiko maisto. Pradžioje ir tiekėjai piktinosi, kai pradėjau prašyti, kad ne baltąjį, o rudąjį cukrų mums tiektų, visadalių grūdų makaronus, ekologiškus miltus, bet paskui jie prie mūsų poreikių prisiderino. Perkam ekologišką kokosų aliejų, dribsnius, sultis. Kone dvigubai sumažinome cukraus kiekį. Stengiamės vartoti kuo daugiau daržovių, neperkame nei dešrų, nei dešrelių, geriau iš tikros mėsos ką nors pagaminam. Valgome daugiau žuvies, varškės, o bulvių plokštainį – be spirgučių. Vieną dieną pasninkaujam, o visomis kitomis dienomis vaikai gauna mėsos, bet tik per pietus. Savo sveika mityba ir Lietuvoje pagarsėjome. Teko skaityti ne vieną pranešimą šia tema. Nežinau, sutapimas ar ne, bet vaikai mūsų įstaigoje serga mažiau nei kitose. Aš stengiuosi padaryti viską, kad būtų kuo geriau, kuo sveikiau vaikams čia augti. Šią įstaigą lanko ir mano pačios dukrytė, tad visi vaikai man rūpi kaip savi. Kai darėme tėvelių apklausą, daugelis džiaugėsi įdiegta sveika mityba“, – tikino mokyklos-darželio direktorė R. Sutkauskienė.
Visas laisvalaikis – savame sodžiuje
Mokytojos šeima gyvena senoje sodyboje. Ankstesnės savininkės, dvi moterys, gražiai šią sodybą tvarkė, buvo daug gėlių, įvairių augalų, kai kurie medžiai, augalai dar ir šiandien išlikę. Be gyvenamojo namo, čia stovėjo tvartai, buvo kalvė, nes sodybos šeimininkas kalviavo, dabartinėje pirtelėje buvo jo dukros keramikos dirbtuvė.
Raselės vyras Robertas – žemaitis, iš Mažeikių – ramus, santūrus žmogus. „Buvo minčių šią sodybą parduoti, bet kartą Robertas prasitarė, kad jis čia svajojo pirtelę statyti ir net numatęs buvo kur. Taigi, mintis apie pirtį išsaugojo sodybą. Atsirado ūpas ją pertvarkyti naujai. Daug kas čia dabar pasikeitę. Namą apkalėme naujomis lentelėmis, tada jau stogas atrodė per senas, pakeitėm stogą, tuomet ir kambarių remontui, jų pertvarkai eilė atėjo. Kai ką sodyboje nugriovėm, kai ką pastatėm. Visus tvartus nugriovėm, o iš jų likučių surentėme vištidę. Dabar laikome tik vištų ir dar kartais aš apie ožkutę pasvajoju. Pasistatėme pavėsinę, pirtelę įsirengėm. Labai mėgstame kas savaitgalį savoje pirtelėje pasikaitinti. Paskiausias statinys – namo priestatas, kur įsikūrė vyro kontora. Sodybos kiemas, teritorija taip pat gerokai pasikeitė. Mano vyras tikras auksarankis, daug ką padarė pats, o kai kuriems darbams brolius ir švogerius į pagalbą pasitelkėme“, – apie gyvenimo ir sodybos pokyčius pasakojo Raselė.
Sodybos teritorijoje oš beržai ir ąžuolai
Prieš ketverius metus pievoje, kur kažkada ganėsi Raselės karvės, buvo pasodinta beržų alėja, maždaug hektarą užimančioje teritorijoje augs ir keletas ąžuolų, aplink tvenkinį pasodinta pušelių.
„Man beržas – vienas gražiausių medžių, todėl jų labai norėjau prie sodybos. Berželius ir ąžuoliukus visa šeima sodinome. Auga čia ir tūkstantmečio ąžuoliukas. Tada sutapo net kelios gražios progos: 2009 m. baigiau magistrantūrą – švietimo vadybą, kaip tik buvau gavusi diplomą, o liepos 6 d. šventėme Valstybės dieną, tad visa šeima susirinko. Mama atvežė ąžuoliuką ir pareiškė, kad tai ypatingas – Lietuvos tūkstantmečio ąžuoliukas. Aš paprašiau, kad būtent mano tėvai jį čia ir pasodintų“, – džiaugėsi Raselė.
Dar vienas gražus sodybos akcentas – koplytstulpis. Pasak Raselės, tai tarsi padėka Dievui už dukrelę Malviną, kuri jų šeimai buvo tarsi gražus stebuklas. „Kai prieš ketverius metus mums gimė dukrelė, pas Igliaukoje gyvenantį skulptorių Vizbarą užsakėme koplytstulpį. Skulptorius labai nuoširdžiai įsiklausė į tai, ką jam pasakojome ir labai daug gražių simbolių šiame koplytstulpyje išskobė. Dabar šis Rūpintojėlis globoja mūsų sodybą ir šeimą. Man labai patinka medinės skulptūros. Vyras 45 metų proga man padovanojo pelėdą – mokslo, išminties simbolį. Ši iš Žemaitijos atkeliavusi skulptūra įsitaisė mūsų gėlyne“, – rodydama kiemo puošmenas pasakojo moteris.
Regis idealiai sutvarkytoje sodyboje Sutkauskiai vis dar atranda, ką padailinti. Anot jų, tai nuolatinis kūrybinis procesas – įvairūs augalai, gėlės, savo valdas vis didina mažindami veją. Tačiau neprašyti sodybos svečiai kartais augmeniją praretina. Antai vieną pavasarį buvo vandens kiek daugiau dauboje susitelkę, tai iš už kalnelio čia bebrai atkako ir, įsikūrę sodybos tvenkinyje, ėmė dantis į jaunus berželius galąsti. Kai vanduo nusėdo, bebrai išsikraustė, bet jau buvo nemažai žalos pridarę.
„Kai tvarkėme aplinką, buvusį tvenkinį pagilinom, praplėtėm, o kad neužželtų, nupirkom ir įleidom amūrų. Jie puikiai žolę iš balos išskabė. Dabar, kai pjaunam veją, vis metam jos į vandenį – amūrus šeriam. Šios žuvys labai protingos, atsargios, niekaip negalim pagauti, tad jau didelės užaugo. Kai sūnaus draugai kartą maudėsi, o amūras iššokęs iš vandens pliaukštelėjo, tuoj visi į krantą išlėkė rėkdami, kokius žvėris čia auginam“, – juokiasi Raselė.
Daržai žolių paklodėm uždengti
Pasak R. Sutkauskienės, savo darže ji jau ne vienus metus taiko gamtinės ekologiškos žemdirbystės metodiką. „Šia idėja mane užkrėtė gamtinės žemdirbystės pradininkas Saulius Jasionis. Tačiau aš viską darau šiek tiek savaip. Pradėjau nuo bulvių. Dirvą iš rudens suariam, pavasarį iškultivuojam. Į negilią vagutę bulves sudėliojam ir nušienavę veją klojam ant bulvių viršaus – maždaug 20 cm žolių paklodę. Žolė kaista, duoda žemei šilumos, laikosi drėgmė. Kai daigeliai išlenda iš žolės, tuomet dar kartą klojam apie 10 cm žolės sluoksnį. Nereikia bulvių nei varinėti, nei kaupti. Kartais jei kokia balanda išlenda, išraunu. Taip auginu ir moliūgus, cukinijas, kopūstus. Morkų, krapų, špinatų, agurkų neklostau, o agurkus auginu po daržo plėvele. Nenaudojam absoliučiai jokių trąšų, mėšlo. Kai tik nuimu kokį derlių, tą vietą žole užkloju, ji ramiai laukia rudens, žemė ilsisi. Kai jau visas derlius būna nuimtas, daržą su susluoksniuota žole apariam, tai tokia ta mūsų trąša būna. Beje, gaminu ir enzimus. Apie juos sužinojau sveikuolių mokykloje iš Eligijaus Valskio, paskui atradau informacijos ir internete. Pabandžiau ir patiko. Enzimai gaminami iš visokiausių daržovių atliekų, vaisių žievelių. Užpilu visa tai vandeniu, dedu rudojo cukraus ir rauginu šiltai ne žemesnėje nei 20 laipsnių temperatūroje tris mėnesius. Ši masė turi būti sandariame inde ir kas kiek laiko ją reikia permaišyti. Pasigamina toks lyg marinatas, kuris labai tinka nuo amarų, yra puiki trąša, suaktyvina dirvos mikroorganizmus. Tuo skysčiu galima purkšti, laistyti augalus“, – dalijosi netradicinio ūkininkavimo patirtimi sveiko gyvenimo propaguotoja Raselė.
Milda JONKIENĖ
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą