Psichologija

„TU TIK MOKYKIS“, ARBA KIEK SAVARANKIŠKUMO REIKIA VAIKAMS

Mūsų vaikai – mūsų turtas. Dauguma tėvų stengiasi pasirūpinti savo vaikais, suteikdami jiems kaip galima daugiau. Tačiau vaikams augant, tėvai nori nenori susimąsto apie savo vaikų savarankiškumą, profesijos pasirinkimą, ateitį. Nuo ko priklauso, jog savarankiškas vaiko gyvenimas susiklostytų gerai? Ar galima vaiką auklėti tikslingai – gebėsiantį pasirūpinti ne tik savimi, bet ir savo artimaisiais? Ir išvis – ar reikia tai daryti?

Kas kuo rūpinasi šiuolaikinėje šeimoje

Kol vaikas mažas – rūpinimasis juo yra visiška tėvų atsakomybė. Jei kalbėtume apie buitinius rūpesčius ir atsakomybes, tai šia prasme vaikai visiškai nenori užaugti. O tėvai kaip tik laukia, kol situacija pasikeis ir vaikai tiesiog savaime ims rūpintis savo tėvais.

Labai dažnai tėvams atrodo, kad vaikas „užaugs ir supras“, „subręs ir susivoks“. Teisybė, kartais taip ir nutinka. Tam tikri išgyvenimai ir patirtis šeimoje ar už jos ribų leidžia žmogui suprasti, kad reikėtų pasirūpinti ir kažkuo kitu, ne tik savimi.

Bet neretai gebėjimas pasirūpinti kitu atsiranda tik pačiam sukūrus savo šeimą (dažniausiai – kai gimsta vaikelis), o ne prigimtinėje šeimoje (t.y. su tėvais). O iškart mokytis rūpintis savo kūdikiu, kai iki tol niekuo neteko rūpintis, tikrai nėra paprasta.

Tada nesubrendę berniukai bėga iš santuokų – ne tik nuo žmonų, kurias neperseniausiai taip mylėjo, bet ir nuo mažų vaikų, kuriems rūpestis yra labai reikalingas. Moteriai pabėgti daug sunkiau – kultūriniai stereotipai, dėkui Dievui, dar veikia. Tačiau neretai ir moterys, nepratusios prie kasdienio rūpinimosi kitais, kenčia, tampa irzlios ir nepatenkintos.

Šiais laikais nesugebėjimas rūpintis savimi ar kitais dar nėra tapęs neatsiejama asmenybės dalimi. Nors 90-ųjų ir 2000-ųjų gimimo kartos žmonėse tai sutinkama jau daug dažniau. Deja, bet daugėja ir tokių šeimų, kuriose nė vienas nesugeba pasirūpinti kitu.

Patyrinėkime, kaip gali vystytis (ar – nesivystyti) gebėjimas rūpintis kitais ar savimi.

vaikai

Kodėl neugdome vaikų savarankiškumo?

Jau būdamas dvejų metų, bene kiekvienas vaikas išgyvena stiprius savarankiškumo protrūkius. Mažylis viską nori daryti pats, priešinasi pagalbai ir būna nepaprastai laimingas, kai kažkas jam pavyksta.

Žinoma, šiame amžiuje daug lengviau ir greičiau yra pačiam kažką padaryti už vaiką, nei kartu su juo. Ir juk dažniausiai mes taip skubame. Susideda daugybė priežasčių, kodėl neperduodame vaikams atsakomybės, kurios jie nori ir gali prisiimti. O ketverių ar penkerių metų vaiko jau nepriversi plauti indų ar susitvarkyti žaislų. Susiformavo įpročiai, kad tai daro kažkas kitas.

Panašiai gali nutikti ir su pradinuko namų darbais, ir su paauglio gebėjimu atsakingai paskirstyti savo laiką. Žinoma, atsakomybės ir savarankiškumo mokyti reikia su sveiku protu ir atsargiai, tačiau ne viena šeima, turbūt, galėtų sudaryti vienokį ar kitokį „praleistų savarankiškumo galimybių“ sąrašą.

Ir tam esama tikrai nemažai priežasčių. Štai pagrindinės:

skubėjimas,

kaltės jausmas, kad vaikui kažkas nepavyksta,

ne itin geri santykiai tarp suaugusiųjų,

jaudinimasis dėl sveikatos ir nuoširdus gero vaikui norėjimas

konfliktinis suaugusiųjų požiūris į vaiko savarankiškumą.

Decentralizuotoje šeimoje siekiama, kad vaikas kaip galima ilgiau išliktų „mažiausias“ – būtybė, kuriai reikia rūpesčio ir nesibaigiančio dėmesio. Jam visai nereikia suaugti ir tapti nepriklausomam, nes būtent jis – tokios šeimos egzistavimo centras ir prasmė.

Dažnai, nesąmoningai, tėvai ir toliau stengiasi daryti viską už savo net ir paaugusį vaiką. Neretai viskas vyksta „ tu tik mokykis, o mes padarysim visa kita“ rėmuose. Todėl net paaugę jaunuoliai ir panelės, atrodantys visiškai subrendę, ne tik negali pasirūpinti kitais, bet yra tokie nesavarankiški, kad nesugeba būti autonomiški.

vaikai

Kaip „įjungti“ grįžtamąjį rūpinimosi ryšį

Vienas psichologas sukūrė psichologinę grupę jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikams, besivadinančią „Vienas namuose“. Čia, be visų kitų dalykų, mokoma išvirti virtinius, surinkti išbarstytą cukrų ar sudužusias šukes, susigaudyti vaistinėlėje, pakeisti lemputę. Ir vaikų šiuose užsiėmimuose netrūksta. Tai tiesiog labai gerai iliustruoja susiklosčiusią padėtį. Tai, kas anksčiau buvo lengvai ir natūraliai perduodama, dabar reikalauja vos ne atskirų užsiėmimų su specialistu.

Vaikams tokie dalykai patinka, nes tai realus gyvenimas, o ne abstraktus mokyklinių žinių rinkinys. Tiesa, didelėse šeimose augantys vaikai su tokiom problemom susiduria gerokai rečiau nei vienturčiai ar vyresnių tėvų vaikai.

Ir tiesą sakant, geriau jau rūpinimosi kitais „mygtuką“ bandyti įjungti dirbtinai, negu išvis nebandyti „įjungti“. Kokie tie dirbtiniai, nenatūralūs, būdai? Tai stovyklos ir žygiai, seminarai ir dirbtuvės (amatų ir kūrybinės), pagalba sode, rūpinimasis naminiais gyvūnais. Tėvai gali sukurti erdvę ir sąlygas, kurios daugiau ar mažiau skatintų vaikų aktyvumą, kylantį iš pačių vaikų poreikio, būtų jiems svarbios ir įdomios.

To tiesiog reikia imtis. Imti ir daryti. Pabandykite kartu su vaiku išsivirti muilo ar uogienės, sukonstruoti lesyklėlę ar senovinį kardą, ir pamatysite, kaip ilgai vaikas tai prisimins. Jei pastangų vaisius taps dovana, kuri vertinama, vaikui atsivers puikios galimybės išreikšti savo meilę ir rūpestį.

Dovanos, padarytos savo rankomis (na, ir kas, kad su šiokia tokia suaugusiojo pagalba), maistas ir gėrimas tėvams, minimali, bet reikšminga pagalba namuose, kasdienis rūpinimasis augintiniais jūsų vaikui gali tapti išeities tašku į pasaulį, kuriame svarbus abipusis rūpinimasis.

Aišku, kaip ir dauguma bet kurių kitų gerų idėjų ar dalykų, jei persistengsime, jie gali tapti atgrasūs. Ir taip gali nutikti su bet kuo – namų darbų ruošimu, muzika, slidinėjimu… Užteks tik įpykti, kai vaikui kažkas nesigauna ar gaunasi nepakankamai gerai. Ar pasakyti „aš tavim netikiu, o kai vaikas stengiasi – neįvertinti jo rezultatų. Tai antiinstrukcijos, o instrukcijas, kaip naudingai mokytis rūpintis savimi ir kitais, kiekviena šeima susikuria pati.

P.S. Keletas labiausiai savarankiškumui ugdyti tinkančių sričių:

Kulinarija. Tik nusiteikite, kad pakankamai ilgai 80-90 proc. produkcijos bus ne itin valgoma. Tačiau vėliau vaikas tikrai išmoks nustebinti ir džiuginti. Amžiaus cenzas – 6-7 m.

Pagalba serviruojant šventinį ar kasdienį stalą. Galima įsigyti specialių knygų arba internete pasiieškoti idėjų, kaip tai daryti įdomiai ir originaliai.

Naudojimasis technika ir prietaisais, kuriuos turite namuose. Tik iš anksto paaiškinkite saugaus naudojimosi vienais ar kitais prietaisais taisykles.

Kambario ar jo elementų perstatymas. Tegu vaikas pateikia idėjų, ką galima būtų pakeisti, atnaujinti ar padėti kažkur kitur.

Reguliarus savarankiškas apsipirkimas. Aišku, atsižvelkite į jūsų šeimos aplinkybes ir vaiko amžių. Iš pradžių vaikas gali tik dėti prekes į krepšį, paskui – pats atrasti prekių grupes parduotuvėje. Vėliau jau gali būti išsiuntimas nupirkti kažko konkretaus.

Pagal 7ya.ru medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.