Mes pratę nekalbėti apie dalykus, kurių nesuprantame. Arba tiesiog juos drausti, pamiršti apie jų egzistavimą. Taip yra su alkoholiu, taip yra su narkotikais – tiesiog blogai, negalima ir draudžiama. Kas vartojimą tik skatina, nes bet koks pakankamai sveikas žmogus į argumentą, pagrįstą vieninteliu žodžiu „negalima“, tiesiog nereaguoja.
Neužsiimdami švietimu apie alkoholio ar narkotikų žalą ir marginalizuodami psichinės sveikatos sutrikimus, gyvename užsirakinę spintoje su viltimi, kad jei pats kažko nematau, tai su manimi nesusiję. Užsimerki ir galvoji, kad niekas tavęs nemato. Bet realybėje taip nėra. Nepažįstamos ir neištirtos grėsmės dėl tokio požiūrio tampa tik didesnės.
Ir čia turbūt slypi gilesnė problema. Mes, ne konkrečiai kiekvienas atskirai, bet kaip visuomenė, vis dar nesuprantame švietimo. Ką rodo ne tik paniška nesuprantamų dalykų baimė ir noras prieš viską užsimerkti, bet ir elementarus vaikų auklėjimas.
Tuoj Rugsėjo 1-oji, prieš kurią tikrai ne visi vaikai nori grįžti į mokyklą. Nemaža dalis klausia, kam ten išvis eiti, kas man bus iš to? Vaikai nekelia šių klausimų iš giliai sarkastiškų ar nihilistinių paskatų, kurios turėtų vesti į egzistencijos prasmės atradimą. Jie tiesiog nori žinoti ir suprasti.
Tėvai per dažnai atsako, kad į mokyklą eiti ir stengtis gerai mokytis reikia tam, kad įstotum į gerą universitetą, gautum gerą darbą ir gerai gyventum. Kas ne tik yra visiškai bullshit on so many levels, bet ir sukuria vaikui labai nykų pasaulio suvokimą, kuriame švietimas bei išsilavinimas turi iš tamsiausios tėvelio ar mamytės vietos ištrauktą, visiškai iškraipytą sąryšį su socioekonomine padėtimi.
Savaime suprantama, kad vaikai, dar neįkišti į pseudo švietimo dogmas, neilgai trukus pradeda kvestionuoti tokias kalbas ir klausti tiesiai – tėti, kodėl tu su dviem diplomais važinėji su už mane senesne „Opel Ascona“ ant dujų, o kaimynas Petras AMG GTR kieme turi, nors mokyklos nebaigė?
Šioje vietoje visą tėčio bei mamytės socialinių, ekonominių ir finansinių sąryšių dėžutę sutraukia atitinkamas raumuo (sfinkteris), dėl ko ji užsidaro, ir prasideda koks nors pasibėdavojimas apie neteisybę ant svieto, Landsbergio šiferio vagystes bei pardavimą „Orlen“. Todėl vaikas ne tik vedamas prie išvados, kad švietimas yra beprasmis, nes vienintelė paaiškinta sąsaja akivaizdžiai jokio empirinio pagrindo neturi, bet ir prie subjektyvios realybės, kurioje uždirbti galima tik apgaudinėjant, meluojant ir atimant iš kitų.
Vėliau vaikas kokioje nors „Facebook“ grupėje paskaito apie tai, jog Steve’as Jobsas net nebaigė universiteto, pasižiūri BRIGADA grupėje keliamas trylikmečių banditų wannabe nuotraukas, o tada visiškai nurašo mokyklą, universitetą ir švietimą.
Tačiau kone visi tie milijardieriai, kurie universiteto nebaigė, gyvenime mokėsi pakankamai gerai, kad įstotų į pačius geriausius pasaulio universitetus, ir juose tiesiog pradėjo verslą, kuris užsisuko greičiau, nei baigėsi universitetas. O štai BRIGADA puslapio administratorius – gal 36 metų bedarbis, kurio diena praeina bandant ieškoti kokių nors baisiai kietų nuotraukų ir šaudant priešus „Counter Strike“.
Tačiau visa esmė nėra pinigai – švietimas su pinigais susijęs gana nedaug. Švietimas gali padėti lengviau susikurti tam tikrą bazinį ir kiek aukštesnį pragyvenimo lygį. Kitaip sakant, įprastą karjerą darbo rinkoje. Bet šis sąryšis yra gana ribotas samdomo darbo ir tam tikro turto rėžių rėmuose ir priklauso nuo aibės autokoreliacijų. Kalbant apie didesnes pajamas ar turtą, formalaus švietimo įtaka vis mažėja ir tampa vis labiau priklausoma nuo pasirinktos veiklos.
Taip, bazinis išsilavinimas, žinios ir domėjimasis pasauliu yra būtinas, norint legaliai gyvenime sukaupti didelius turtus. Bet faktas tai, kad norint valdyti sėkmingą verslą ar kažką kurti bendrąja prasme, visos mokyklos žinios tikrai nėra būtinos. Tačiau vietoje to, kad tokią realybę vaikams atskleistų nuo mažens, tėvai mėgsta ją slėpti. Tegu mokos viską, gal gyvenime prireiks. Kas tik dar labiau demoralizuoja mokinį.
Švietimas ir išsilavinimas yra žinios, gebėjimas ne atsakinėti, bet kelti klausimus, reaguoti į pasaulį ir gebėti suprasti arba turėti įrankius, skirtus padėti išsiaiškinti jį pirmyn varančius pamatinius procesus, jų pokyčius. Švietimas ir išsilavinimas nėra baigtiniai procesai, kurių gale laukia tikslas ar apdovanojimas. Tai yra civilizaciją į priekį vedantys varikliai, kurie patenkina mūsų esminį poreikį – kuo daugiau apie visiškai viską žinoti (taigi smalsumą) bei bandyti tas žinias panaudoti praktiškai.
Nereikia vaikams meluoti, kad visų mokykloje išmoktų dalykų kažkada prisireiks. Tikrai nėra šiame pasaulyje žmogaus, kuris, nepasirinkęs atitinkamos profesijos, eidamas gatve privalėjo paskaičiuoti, koks yra užtušuoto apskritimo, kuriame yra du rombai ir trikampis, plotas. Tačiau tokių užduočių išugdytas gebėjimas spręsti sudėtingas problemas, jas skaidant dalimis bei naudojant per ilgą laiką išmoktų įvairių žinių kombinacijas, yra tiesiog neįkainuojamas kasdieniame gyvenime.
Todėl vietoje visokių nesąmonių apie pinigus ir gerą gyvenimą, sutraukiant švietimo prasmę į visiškai buką niekinį tikslą, vaikai turėtų nuo mažens suprasti, kad procesas konkretaus tikslo neturi ir nėra baigtinis. Kaip ir tai, kad jis visiškai individualus, turintis skatinti susidomėjimą, ugdyti smalsumą ir norą suprasti daugiau.
Vaikas turi žinoti, kad jei kažkas atrodo ne itin įdomu, tai netaps didžiausia kančia bei prievole, kad nebūtina gauti gerą pažymį, nes kitaip būsi bomžas bedarbis, ir dėl ko ne itin įdomu gali tapti tiesiog nekenčiama. Vaikas turi žinoti, kad jei kažkas atrodo ne itin įdomu, čia nėra nieko baisaus, nes realistiškai negali būti viskas įdomu. O ir neįdomu turbūt tik dėl to, kad dar iki galo neišsiaiškinai, kur tai pritaikoma.
Tačiau pinigai, socialinė ar ekonominė padėtis čia niekuo dėti. Vargšų durnių su daktaro laipsniais yra ne ką mažiau, nei sėkmingų, gerų ir įdomių žymių žmonių, kurie turi tik vidurinės mokyklos diplomą. Ir tai nėra tik sėkmės ar neteisybės, blogos valdžios nuopelnas. Taip tiesiog veikia šis pasaulis. Tačiau kai apie švietimą žinai per mažai ir pamatinių procesų nesupranti, tai ir kali vaikui, kad viskas yra kitaip.
Visa tai yra švietimo dalis. Kuri dažniausiai yra nurašoma, nes švietimas bei išsilavinimas dažniausiai apsiriboja mokykla, universitetu ir iš to kylančiais bukais, visiškai su realybe nesusijusiais tikslais.
Todėl gal pradėkime kitą švietimo reformą ne nuo pinigų skirstymo, kalbų apie gairių sudėliojimą ir 50 lapų planų su beprasmiais grafikais ruošimo, o taip iš esmės. Nuo siekio visiems paaiškinti, kas yra ir nėra švietimas bei išsilavinimas. Nes būtent tai būtų nuostabi pradžia – kitaip bandoma reformuoti dalyką, kurį visi mato iškreiptai.
Tautvydas Marčiulaitis | Alfa.lt
Tautvydas Marčiulaitis (© Edvard Blaževič | Alfa.lt)
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą