Pateikiame prof. Jono Ruškaus pranešimo, skaityto Santaros-Šviesos suvažiavime 2019 metų birželio 22 d., ištraukas.
Viešosiose medijose komunikuojama istorija: kasmetiniai „šimtukininkų“ pagerbimai Valdovų rūmuose, puikūs, gražūs ir protingi vaikai, išskirtinai gabūs, juos sveikina ministrai, nacionalinė medija, Lietuvos elitas, daugiausia mokinių iš elitinių, vadinamųjų „prestižinių“, Lietuvos mokyklų, visi planuoja studijuoti geruose ar geriausiose užsienio universitetuose.
Kita istorija: „nešimtukininkas“, eilinis emigrantų iš vidutinio Lietuvos miesto vaikas, Norvegijoje sutiktas mokinys, paklaustas apie mokyklos skirtumą Lietuvos ir Norvegijos: kai Lietuvos mokykloje aš bandžiau kalbėti ir kreiptis pagalbos, manęs niekas nesuprato, kai patekau į Norvegiją, manęs nuolat klausia, ar aš viską pasakiau, ką dar norėčiau pasakyti ir kaskart klausia, kaip aš jaučiuosi.
[…]
Aš apie dramblį kambaryje – nelygybę ir diskriminaciją legitimuojantį švietimą Lietuvoje. Galime apsimesti, kad dramblio svetainėje nėra, tačiau Europos Komisija šiemet vėl mums priminė apie augančią socialinę nelygybę Lietuvoje.
Mano pranešimo tikslas yra praskleisti „tylėjimo suokalbį“, atpažįstant dabartinę švietimo sistemą kaip diskriminacinę erdvę, kurioje nacionalinė švietimo politika, ypač oficialūs idealai ir siekiai švietimo realybėje, vaidina mažą vaidmenį arba neturi jokio vaidmens. Mokykla palikta diskriminacinių mąstymo ir neoliberalių instrumentų įtakai, ne tik atlieka vaikų rūšiavimo darbą, bet patyliukais ir užtikrintai legitimuoja diskriminacinį mąstymą ir elgsenas, taip pat diskriminacinę visuomenę, kurioje maža vietos kiekvienam žmogui ir pagarbai kitokiam. […]
Reikia atsigręžti į pagrindines idėjas, sakančias, kad švietimas yra kontekstuali, aplinkos ir tikslų determinuota struktūra, panardinta į socialinių ir politinių santykių bei idėjų visumą. Joje susikerta pačios įvairiausios latentinės ir manifestinės funkcijos. Remiuosi sociologo Roberto Mertono mintimi, kad manifestinės švietimo funkcijos yra tos, kurių visuomenė tikisi, o latentinės, kurių visuomenė nesitiki, bet jos vis tiek egzistuoja ir pasireiškia įvairiais pavidalais. Kokie latentiniai ir manifestiniai procesai vyksta? Ką reiškia pompastiški „šimtukininkų“ apdovanojimai ir vaiko jausmas būti nematomam Lietuvos ir matomam Norvegijos mokykloje?
Visi pripažinsime, kad švietimo sistemos vaidmuo yra vaikų ir jaunimo integracija į visuomenę, jų socializacija: vertybių, elgesio normų ir įgūdžių perdavimas, kad vaikai ir jaunimas galėtų sėkmingai dalyvauti ir veikti visuomenėje. Dar sociologas Emilis Durkheimas XX a. pr. apibrėžė šiuolaikinę mokyklą kaip visuomenės cementą, edukaciniais idealais perduodančią vaikams būtinas moralines vertybes. Anot Durkheimo, mokykla kiekvienam vaikui ruošia vietą visuomenėje, darbo rinkoje. Mokykla, viena vertus, vertybių perdavimu vaikus unifikuoja. Kita vertus, juos diversifikuoja, pagal vaiko atitikimą visuomenės lūkesčiams, arba kiekvieno vaiko pademonstruotus gebėjimus ir kompetencijas. Kiekvienas vaikas, mokydamasis ir augdamas, įgyja tokį socialinį statusą, kokio jis nusipelnė savo mokymosi pasiekimais. Socialinis statusas įgyjamas pagal nuopelnus, arba, kitaip dar tai vadinama meritokratija.
Taip Durkheimo aiškintas šiuolaikinio švietimo modelis suponuoja vadinamąjį kredencializmą. Kredencializmas yra formaliųjų švietimo kvalifikacijų skatinimas sukuriant žmogaus patekimo į visuomenę ir darbo rinką prielaidas. Vaikas įgyja galios pozicijas atsiveriančiomis tolesnio mokymosi galimybėmis ir gerai apmokamu darbu. Kredencializmas pasireiškia nuolatiniu vaiko įgyjamų žinių ir kompetencijų vertinimu, dažniausiai vadinamuoju popieriaus–pieštuko testu ar egzaminu, kuriuo remiantis nusprendžiama apie vaiko gebėjimų ir kompetencijų lygį. Tai kritikų dar yra vadinama testokratija, kuri šiuolaikinėje Lietuvos švietimo politikoje laikoma kone vienintele, neišvengiama ir būtina ne tik švietimo, bet ir visuomenės pažangos duotybe ar sąlyga. Popieriaus–pieštuko testas diskriminuoja tuos, kuriems pritrūksta gebėjimo tinkamai atsakyti į testų užduotis, nesvarbu, dėl kokios priežasties: negalios, socioekonominės padėties ar kt. Mokinių kompetencijų vertinimas kaip esminė meritokratinio ugdymo dimensija, atsiradusi dar XIX a. viduryje, ir šiandienėje mokykloje užima centrinę vietą šiuolaikinėse švietimo sistemose. Yra daug priežasčių tam: švietimo kaštų augimas ir jų optimizavimas, numanomai geresnės mokyklos savo vaikui ieškančių tėvų spaudimas, mokyklų reitingavimas ir pan.
Lietuvoje yra įsigalėjęs akademinių pasiekimų testavimas ir jų absoliuti viršenybė, kai, nepaisant pačių geriausių atskirų pedagogų ir mokyklų pastangų atliepti į humanistinius švietimo idealus, akademinių pasiekimų testų kasmetinis taikymas ir radikaliai disciplinuoti brandos egzaminai seniai prarado ugdomąją vertę, tačiau įsitvirtino kaip kontrolės ir meritokratijos instrumentai. Testokratija jau mus atvedė į tai, ką jau seniai aprašė sociologas Michelis Foucault, metaforiškai disciplinuojančią kalėjimo struktūrą atpažinęs visuomenės institucijose, įskaitant ir švietimą. Ten testai ir vadinamieji brandos egzaminai pasireiškia kaip kontrolės, disciplinavimo ir bausmės instrumentai. Anoniminė galia yra ne kas kita, kaip centriniame švietimo stebėjimo bokšte įsitaisiusi meritokratinė ir neoliberali švietimo politika.
[…]
Akivaizdu, kad meritokratinė švietimo politika yra antidemokratinė politika. Socialinio teisingumo tyrėjas Johnas Rawlsas yra aiškiai konstatavęs, kad meritokratija yra moraliai neteisinga ir diktatoriška. „Niekas nenusipelnė būti paskirstytas nei dėl savo įgimtų gabumų, nei dėl geresnės startinės pozicijos visuomenėje“, – teigė jis.
Įrodyta, kad formalios kvalifikacijos arba egzaminais tikrinami akademiniai gebėjimai mažai susiję su individualiais asmens gebėjimais ar net su realiais darbiniais reikalavimais. Priešingai, kredencialai, akademinius gebėjimus ar kvalifikacijas nurodantys pažymiai ir diplomai dažniausiai naudojami ne individualiems gebėjimams pasireikšti, bet arbitraliai ir negarbingai paskirstyti socialines pozicijas. Kredencializmo neišvengiamos praktikos ne tik diskriminuoja akademinių gebėjimų testus neišlaikančius vaikus ir jaunimą, bet keičia pačią švietimo prigimtį, rūšiuodamas vaikus į gabius ir, pagal nutylėjimą, negabius, taip versdamas švietimą vaikų selekcijos ir išskirstymo aparatu. Sociologas Randallas Collinsas kredencinį švietimą įvardijo kaip pilietinį žmogaus teisių pažeidimą.
Testokratijos įsigalėjimas, įskaitant testus ir brandos egzaminus, Lietuvoje neišvengiamai sukūrė grynai meritokratinį ir kredencialistinį produktą – gabaus vaiko koncepciją. Priminsiu, gabaus vaiko naujos reikšmės buvo sukurtos per aukštojo mokslo reformą, apie 2008–2009 metus, pagrindžiant atrankos į aukštąsias mokyklas mechanizmą, suteikiantį vadinamiesiems brandos egzaminams, arba pasiekimų testams, galią atrinkti jaunimą į aukštąsias mokyklas. Jaunimą į specialybes atrenka anoniminis aparatas, ne pagal jaunuolio motyvacijos ir gebėjimų atitiktį specialybei, bet pagal kontrole grįstų vadinamųjų brandos, nors iš tiesų tik akademinių pasiekimų, egzaminų rezultatus. Koks paradoksas: Lietuvos Konstitucijos 41 straipsniu garantuojama, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, švietimo technokratai sugebėjimus redukavo į mokyklinių testų rezultatus, vietoje motyvacijos ir gebėjimų atitikties specialybei ir profesijai. Techniškai taip atlikti atranką yra daug paprasčiau. Sukurtas įspūdis, kad užtikrinsime tariamai absoliučiai objektyvią stojančiųjų atranką į aukštąsias mokyklas keldami akademinių testų rezultatais paremtą konkursinį balą dešimtosiomis ar net balu, ar dar pridėdami privalomų egzaminų, kaip prieš kelerius metus padaryta su matematikos egzaminu. Nors akivaizdu, kad tuo nė kiek nepadidinsime stojančiųjų gebėjimų ir motyvacijos atitikties specialybei, o tapsime dar didesniais technokratinių sprendimų įkaitais.
Aukštojo mokslo reformos metu buvo sukurtas gabaus vaiko kultas, perkeltas į Nacionalinę pažangos strategiją, kuri kviečia „remti gabių (ne visų!) vaikų akademinį, kūrybinį ir sporto neformalųjį ugdymą – sutelkti geriausius šalies mokytojus, mokslo, kultūros ir sporto ekspertus, pritraukti užsienio specialistų“ (12 p.). Nereikia nė pasitelkti Pierre’o Bourdieu socialinės reprodukcijos teorijos, anot kurios, labai tikėtina, kad švietimas vis labiau pakartos ir net sustiprins socialinius konfliktus ir ypač socialinę nelygybę. Pasiturinčių tėvų ir iš išsilavinimo požiūriu turtingų šeimų vaikai geriau išlaikys akademinius testus ir vadinamuosius brandos egzaminus nei vaikai iš ne tokių ekonomiškai pajėgių šeimų. Ypač žinant paralelinės Lietuvoje švietimo, turiu galvoje korepetitoriavimo, mastus, kai samdyti papildomai mokytojus arba, sakykime tiesiai, nusipirkti švietimą ir diplomą, išgali tikrai ne visi. Valstybės kontrolės analizė 2017 m. parodė, kad apie 34 proc. vaikų turi bent vieną korepetitorių. Dalis šių vaikų turi daugiau nei vieną korepetitorių. Didžiuosiuose miestuose šis procentas viršija 40 proc. 24 proc. tėvų samdytų, bet neturi tam lėšų. Yra pradinukų, turinčių po du ar net daugiau korepetitorių. Testokratijos baimė virsta paraleline švietimo sistema pasiturintiesiems.
Taigi, „gabus vaikas“, pagal lietuvišką apibrėžtį, yra labiau pasiturinčios, išsilavinusios šeimos korepetiroriavimo ir „kultūrinio turgaus“ (Randallo Collinso terminas) rezultatas, bet ne Dievo „apdovanotas“ ar gabus iš prigimties vaikas. Švietimas tapo preke, kurią reikia nusipirkti, švietimo prieinamumo idėja Švietimo strategijoje netenka prasmės ir turinio.
Nepaisant norma tapusio tėvų apmokamo paralelinio švietimo – korepetitoriavimo – Lietuvos švietimo strategijoje taip pat akcentuojama, kad „stokojame dėmesio gabiesiems“. Greta to, Lietuvos švietimo strategija akivaizdžiai legitimuoja diskriminuojantį švietimą, netiesiogiai rūšiuodama vaikus, 19.3. skyriuje, netiksliai cituoju, ieškant ugdymo dermės, atskirdama socialinės atskirties, prekybos žmonėmis aukas ir rizikos bei specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių asmenų grupes ir gabius asmenis. Šitaip Švietimo strategijoje netiesiogiai išgirstame apie „antros klasės“ piliečius, dėl jų socialinio-ekonominio pagrindo, edukacinių nesėkmių ar kitų numanomų ar realių trūkumų. Tokia filtro teorija teigia, kad mokyklos funkcija yra vaikų rūšiavimas ne tiek pagal jų kompetencijas, kiek pagal jų elgesio savybes ir moralinį standartą.
Gabių vaikų kultas dar labiau išryškina vaikų padalijimą į atskiras rūšis. Gabieji vaikai yra puikių akademinių rezultatų produktai, o daugelis kitų vaikų tampa natūraliu socialinės atskirties produktu dėl skurdesnių socialinių-ekonominių pagrindų ar negalių. Ne gabūs, o kitokie vaikai bus labai greitai patologizuojami, priskiriant juos spec. poreikių kategorijai, suponuojant, kad šių vaikų poreikiai yra kitokie nei vadinamųjų gabiųjų. Jiems priskiriama spec. ugdymo, spec. klasių, spec. mokyklų, spec. pedagogų pagalba.
Štai čia kredencializmas švietimo sistemoje įsižemina dar kartą, atlikdamas socialinės reprodukcijos ir meritokratijos funkciją, kadangi etiketė „spec.“ nerodo nieko kita, kaip švietimo sistemos negebėjimą ir/arba nenorą sudaryti tinkamas ugdymo sąlygas visiems. 30 proc. didesnis individualaus švietimo paslaugų krepšelio finansavimas dėl vadinamųjų specialiųjų poreikių nė kiek nepadidino pagalbos negalių turinčiam mokiniui ir nepaskatino mokyklų sudaryti tinkamas ugdymo sąlygas vaikams. Nebuvo atliktas joks 30 proc. aukštesnio vadinamojo specialiųjų poreikių krepšelio auditas, tačiau ir be audito aišku, kad ši priemonė neatliko savo paskirties padėti mokymosi sunkumų, sutrikimų ar negalių turinčiam vaikui.
Ko gero, ir negalėjo atlikti. Lietuvos švietimo įstatymas niekaip neužkerta kelio, nedraudžia, nebaudžia moksleivių diskriminacijos. Priešingai, diskriminacija yra leidžiama, diskriminacija yra legitimi, Švietimo įstatymas yra tiesiogiai diskriminacinis, kai 29.10 straipsniu mokyklos legitimiai gali sau leisti nepriimti vadinamojo specialiųjų poreikių turinčio vaiko tinkamų ugdymosi sąlygų neturėjimo pretekstu. Valstybė neįsipareigoja sudaryti tinkamų sąlygų ir leidžia mokykloms atsirinkti vaikus. Žinoma, kaip priežastį pasitelkdamos kredencialus arba akademinių pasiekimų testus. Vaikų diskriminacija ne tik nėra draudžiama, bet netgi skatinama manifestiškai ir latentiškai, su kredencialų – akademinių pasiekimų testų ir egzaminų – pagalba, vaikų filtravimu ir gabaus vaiko kultu, neįgalaus vaiko patologizavimu ir mokykloms suteikta teise vaikų selekcijai. Anot Weberio, mokykla yra socialinių hierarchijų ir socialinės nelygybės įprasminimo ir legitimavimo vektorius. Koks paradoksas, pagal prigimtį giliai visuomeniškas švietimas tapo socialinės nelygybės varikliu.
Mano įsitikinimu, Lietuva neturi švietimo strategijos. Taip, Švietimo strategijos dokumentas yra, bet jis yra pačių įvairiausių kompromisų rezultatas, matyt, todėl be idėjos, be tikslo ir be įgyvendinimo priemonių ir įsipareigojimų. Taip, esamoje Švietimo strategijoje yra daug gerų minčių, antai: „užtikrinti švietimo prieinamumą ir lygias galimybes, maksimaliai plėtojant vaikų ir jaunimo švietimo aprėptį suteikti mokiniams, studentams ir jaunimui palankiausias galimybes išskleisti individualius gebėjimus ir tenkinti specialiuosius ugdymosi ir studijų poreikius“ (par. 13.3.). Tačiau meritokratinis – patologinis požiūris į vaiką išlieka greta, antai 18.1. teigiama: „Tai ypač aktualu atokių kaimo vietovių vaikams ir jaunimui, socialinės atskirties rizikos grupėms, emigrantams, specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, kurie sunkiai integruojasi į bendrą besimokančiųjų srautą ir lieka anapus daugelio visuomeninių procesų.“ Vaikai, teigiama, patys sunkiai integruojasi ir lieka anapus, bet ne švietimo sistema įsipareigoja taip pritaikyti ugdymo sąlygas, kad nė vienam nebūtų sunku integruotis ir nelikti anapus daugelio visuomeninių procesų! Nesėkmės priežastis ir pasekmė perkeliama į numanomai patologišką vaiką, o ne į numanomai netinkamas, nepritaikytas vaikams ugdymo aplinkas, programas ir priemones. Mūsų švietimo strategija yra kompromisinis ir eklektiškas darinys, tik todėl, kad formaliai jos reikėjo, todėl nepakeitęs švietimo realybės.
Lietuvos valstybė iš esmės neturi aiškaus ir tikslaus švietimo ir ugdymo tikslo, kaip turi Suomija. Suomijos švietimo sistema dažnai įvardijama kaip pavyzdys Lietuvai, nors kai kas sako, kad mums ši sistema nėra tinkama. Suomijoje jau septintajame XX a. dešimtmetyje buvo atsisakyta tuo metu populiarios idėjos skirstyti vaikus pagal gebėjimus į skirtingas ugdymo grupes ir aplinkas. Tuo metu aiškiai suvokta, kad švietimas ir ugdymas yra prigimtinė kiekvieno vaiko ir jaunuolio teisė. 1972–1977 m. buvo pakeista senoji sistema ir sukurta kiekvienam vaikui visiškai prieinama bendrojo lavinimo švietimo sistema. Dėmesys buvo skiriamas pedagoginiams metodams, siekiant išlyginti akademinius vaikų skirtumus, ir pedagogų kvalifikacijai, kad kiekvienas mokytojas turėtų magistro laipsnį, kas numano teorinį, tyrimų ir praktikos vienovę pedagogų sąmonėje. Atsisakyta kontrolės ir konkurencijos skatinimo, vaikų patologizavimo ir selekcijos skirstant vaikus pagal pažangumą, sistema buvo decentralizuota pasiremiant pasitikėjimu mokytoju, mokyklos vadovu ir savivaldybe. Kaip rodo Suomijoje atlikti tyrimai, dėl lygiateisiškumu ir pasitikėjimu grįstos reformos, iš esmės pagerėjo mokyklų kokybė, taip pat išaugo ugdymo įvairovė. Ši lygiateisiškumu ir pasitikėjimu grįsta reforma Suomijoje negimė lygioje vietoje. Jau XX a. pradžioje švietimo sistema Suomijoje rėmėsi vokiška Bildung samprata, kuri reiškia daugiau nei švietimas ir ugdymas mums. Tai yra nušvitimas, civilizacija, kultūra, formavimosi procesas, pasitikėjimas žmogaus augimu, tautos ir žmonijos vystymasis. Suomijoje tautinis ugdymas, lygiateisiškumas ir pasitikėjimas tapo švietimo politikos pagrindu ir aiškiu tikslu.
[…]
Lietuvos švietimui būtina paradigmų kaita. Švietimas Lietuvoje turi pamatyti žmogų, kiekvieną. Nė vieno vaiko ir jaunuolio nepalikti nuošalyje, nesvarbu, koks jo ar jos amžius, lytis, negalia, gebėjimai ar socialinis-ekonominis statusas, kad ir koks būtų vaiko tapatumas. Lietuvai reikia švietimo sistemos, kurioje būtų gerbiamas kiekvienas ir skatinamas kiekvienas. Mums reikia pagarbios visiems vaikams švietimo sistemos.
[…]
Pasaulio švietimo forume 2015 m. Incheone, Pietų Korėjoje, UNESCO priėmė programą ŠVIETIMAS 2030. Joje aiškiai įvardijamas švietimo tikslas: užtikrinti įtraukų ir lygiateisį kokybišką ugdymą ir skatinti mokymąsi visą gyvenimą visiems. Šis tikslas tapo ketvirtąja Jungtinių Tautų skatinamų Darnaus vystymosi tikslų dalimi. Turiu priminti, kad Lietuva yra įsipareigojusi šiam tikslui, klausimas tik, kiek mes atpažįstame įtraukaus, lygiateisio, kokybišką ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą visiems turinį ir prasmę?
[…]
Įtraukus ugdymas reiškia, kad visi vaikai mokosi drauge, be atskirties, kad pripažįstama poreikių, savybių, gebėjimų įvairovė. Būtina turėti aiškias strategijas įtraukiam ugdymui įgyvendinti, pripažinti, kad įtraukus ugdymas yra sąlyga įtraukiai visuomenei. Įtraukus ugdymas reiškia ugdymo proceso prisitaikymą prie kiekvieno vaiko, prie vaikų įvairovės, kad kiekvienas vaikas būtų traktuojamas lygiateisiškai ir patirtų sėkmę. Įtraukusis ugdymas įpareigoja interaktyviam mokyklos ryšiui su bendruomene, bet ir su pasauliu bei globaliems tikslams. Įtraukus ugdymas įmanomas tik esant profesionaliam pedagoginiam atsakui, taigi, pagalba mokytojui dirbti heterogeninėje klasėje yra viena esminių įtraukaus ugdymo ašių.
[…]
Įtraukaus švietimo iššūkis dar geriau pasidaro suprantamas žvelgiant iš negalios perspektyvos. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje 1 straipsnyje sakoma, kad prie neįgaliųjų priskiriami asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichosocialinių, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Taigi, valstybių uždavinys yra šalinti kliūtis, kitaip tariant, pakeisti diskriminacines nuostatas, praktikas, teisines normas, kurių dar vis yra labai daug, ir sukurti sąlygas visapusiškai ir lygiateisiškai dalyvauti visuomenėje, įskaitant ir švietimo procesus, lygiai su visais asmenimis. JT Neįgaliųjų teisių komitetas yra išaiškinęs ir įtraukaus ugdymo sąvoką, kuri reiškia, kad Konvenciją ratifikavusios valstybės, tarp jų ir Lietuva, yra įsipareigojusios priimti įtraukaus ugdymo strategijas, atitinkamai keisti teisės aktus ir įgyvendinti įtraukų ugdymą pašalinant visas kliūtis, visas diskriminacijos formas, sudarant sąlygas individualizuotam mokymuisi vaikų ir metodų įvairovės sąlygomis. Tam būtina pagalba mokytojui, įskaitant ir mokytojus padėjėjus. Tam būtina investuoti į alternatyvios komunikacijos metodus, kad mokymasis be atskirties būtų užtikrintas neregiams, kurtiesiems, intelekto negalią, autizmą ar kitas negalias turintiems vaikams. Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija aiškiai pasako, kad socialinė įtrauktis prasideda nuo tinkamo sąlygų pritaikymo. Ne vaikas integruojasi, prisitaiko arba neprisitaiko prie bendrojo ugdymo sąlygų, bet bendrojo ugdymo sąlygos yra pritaikomos prie kiekvieno vaiko! Lietuva, vedama savo įsipareigojimo, taip pat gali perimti iš Konvencijos diskriminacijos sampratą, kuri reiškia bet kokį išskyrimą, atstūmimą ar apribojimą, kuriais siekiama pabloginti ar paneigti arba dėl kurių pabloginamas ar paneigiamas visų žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas, įgyvendinimas ar naudojimasis jomis lygiai su kitais asmenimis visose, įskaitant ir švietimą, srityse. Tokia diskriminacija apima visų formų diskriminaciją, įskaitant atsisakymą tinkamai pritaikyti sąlygas.
[…]
Lietuvos švietimo politika tiesiog privalo atsisukti į švietimo pagrindus. Jochanas Heinrichas Pestalozzi, vienas iš fundamentalių pedagogikos mokslo ir praktikos kūrėjų, piktinosi švietimo sistema, „gebančia ugdyti tik tuščiakalbius“. Pasak jo, protas lavėja rutuliojant savo paties mintį, o ne mechaniškai iškalant svetimas mintis: Tik vaizduotė ir pojūčiai gimdo sąvokas. Jeigu sąvoka neturi šio pagrindo, ji tuščia ir nenaudinga. Taip pat pedagogė Gabrielė-Petkevičaitė Bitė kvietė atsižvelgti į kiekvieno vaiko ypatybes, o mokyklos – pritaikyti visiems mokiniams. Yra daug kitų būtų pademonstruoti savo gabumus, kūrybiškumą, pasiekimus, ne tik momentiniais ir pernelyg kontroliuojamais popieriaus–pieštuko testais ar egzaminais. Vertinimo sistema turi atsižvelgti į vaiko augimo procesą, vaikų patirčių ir gabumų įvairovę.
[…]
Pranešimas, skaitytas Santaros-Šviesos suvažiavime 2019 metų birželio 22 d.
Visą pranešimą galite rasti čia.
Palikti komentarą