Isterijos būna visiems vaikams. Ar galima jų kažkaip išvengti, ar reikia laukti, kol vaikai paaugs? Mama iš Brazilijos dalinasi savo receptu – jis veikia ir yra labai paprastas.
Aš ne psichologė ir ne ekspertė, tyrinėjanti vaikų isterijas, aš paprasta penkiametės dukros mama.Bet man atrodo, kad atradau būdą, kuriuo noriu pasidalinti – kaip greitai galima pakeisti vaiko minčių tėkmę, kai gresia beprasidedantis skandalas dėl kažkokio menkniekio.
Pradžioje trumpa mano asmeninė patirtis. Mano dukra pradėjo lankyti vaikų darželį ir jai tai labai nepatiko. Ji kalbėjo, kad niekada nepripras prie darželio. Namuose mergaitė irgi maištavo: vis dažniau pyko ir keldavo isterijas be mažiausios priežasties dėl menkniekių. Darželyje mums pasiūlė apsilankyti pas vaikų psichologą, kad galėtume valdyti susidariusią situaciją.
Psichologas mums tikrai daug padėjo, bet vienas jo patarimas buvo tiesiog fantastiškas. Apie jį ir noriu papasakoti.
Psichologas paaiškino man, kad reikia vaikams leisti suprasti – mes gerbiame tai, ką jie jaučia. Ir, krizės metu, nežiūrint į tai, kokia bebūtų krizės priežastis, reikia padėti vaikui (tai padeda vyresniems nei 5 metų vaikams) pagalvoti ir suprasti , kas su juo vyksta. Kai mes pripažįstame jų jausmus ir tuo pačiu metu leidžiame pačiam vaikui dalyvauti problemos sprendime, mes galime sustabdyti isteriją.
Ir štai tokia situacija: vaikas pasiruošęs pradėti skandalą. Priežastis net neturi reikšmės – sulūžo žaislas, atėjo metas gulti, reikia atlikti namų užduotis ar paprasčiausiai nenori atlikti tai, ko jūs prašote.Žiūrėdami vaikui į akis ramiu balsu klausiame:
TAI DIDELĖ PROBLEMA, VIDUTINĖ AR MAŽA PROBLEMA?
Kai mano dukra pradėdavo apie tai galvoti, kas su ja vyksta, tai veikė stebuklingai, bent jau namuose. Kai dukra atsako į šį klausimą ir mes randame būdus problemai išspręsti jai pačiai siūlant sprendimus. Maža problema paprastai būna greita ir paprasta. Kai kurias problemas ji vadina vidutinėmis. Mes jas irgi išsprendžiame, tik ne tą pačią minutę – tai padeda suprasti, kad kai kuriems dalykams reikia laiko. Na, o jeigu problema didelė – o tai, kad jūsų vaikui ji atrodo svarbi ir jokiu būdu negalima to ignoruoti, nors jums tai ir atrodytų visiška kvailystė, – tokiai problemai teks skirti daugiau laiko. Kartais vaikui reikia padėti suprasti, kad ne viskas gyvenime vyksta taip, kaip norėtųsi.
Paskutinis įvykis mūsų namuose, kai šis metodas suveikė buvo toks. Mes rinkomės aprangą į mokyklą. Mergaitė mėgsta pasipuošti, o lauke jau nešilta. Ji norėjo užsimauti savo mėgstamiausius džinsus, kurie tuo metu buvo išskalbti. Kai ji pradėjo pykti, aš paklausiau: ,,Sakyk, tai didelė, vidutinė ar maža problema?“ Pažiūrėjusi į mane, ji tyliai atsakė, kad tai maža problema. Mes jau žinojome, kad mažas problemas išspręsti nesunku. Paprašiau jos paieškoti sprendimo variantų. Žinojau, kad jai reikia šiek tiek laiko pagalvoti. Netrukus pati pasiūlė, kad gali užsimauti kitus džinsus. Nusišypsojusi išsirinko kitos spalvos džinsus. Aš pagyriau dukrą už tai, kad ji pati pasiūlė problemos sprendimo būdą. Tai labai svarbus momentas, kuris padeda tašką šioje situacijoje.
Nemanau, kad egzistuoja kažkokie stebuklingi vaikų auklėjimo būdai. Išauklėti vaiką, praeiti su juo visus gyvenimo etapus – tai tikroji gyvenimo misija. Būna, kartais mes pasirenkame netikslų sprendimą, tada reikia būti išmintingais ir gebėti pasukti kitu keliu. Po daugelio savo vaiko isterijų aš pagaliau radau būdą viso to išvengti ir norėjau pasidalinti šiuo atradimu su kitais tėvais. Tikiuosi, kad šis metodas padės ir jums.
Palikti komentarą