Pusmetį nelankomas bendraklasių, iškritęs iš įprasto gyvenimo ritmo, net draugų išmestas iš socialinių tinklų – tokių išbandymų patiria tuberkulioze susirgęs vaikas. Lietuvoje viena po kitos tuberkuliozės židiniais virsta mokyklos, pagal statistiką esame viena labiausiai šios ligos nesuvaldančių šalių, tačiau imtis priemonių ar paprasčiausiai skleisti žinias apie prevenciją, gydymą neskubame. Vienuolika metų veikiančio labdaros ir paramos fondo „Saulės smiltys“ vadovė Marija Dubickienė, siekianti padėti vaikams, kurie daug laiko leidžia ligoninėje, sako atvirai – gyvename rizikos zonoje, o kalbėti apie šią ligą vis dar baidomės.
Kaune rengiate diskusiją apie tuberkuliozę, kurioje dalyvaus gydytojai, mokslininkai, psichologai, pacientai. Tuberkuliozės protrūkis Skuodo mokykloje paskatino į šią ligą atkreipti visuomenės dėmesį. Anksčiau specialistai sakydavo, kad tuberkuliozė Lietuvoje yra rimta problema, bet dėmesys vis būdavo nukreipiamas, sujudimas kilo pradėjus sirgti mokytojams, moksleiviams. O kokia jūsų patirtis, ar ir anksčiau vaikų sergamumas buvo didelis, kur pagrindinės problemos?
Mūsų fondas pradėjo veikti 2005 metais, tada žmonėms atrodė, kad tuberkuliozės nėra, nors susirgimų tikrai buvo daug. Gydymas, kaip visada, tikrai teisingas, geras, mūsų medikai yra aukštos klasės, bet palatose ir skyriuose gulintys vaikai nesulaukdavo daug dėmesio, nes yra galvojama, kad XIX amžiuje tuberkuliozė mirė. Nors Lietuva pagal susirgimų statistinį vidurkį Europos Sąjungoje yra antra nuo galo po Rumunijos, daugėja latentinės, atsparios vaistams, tuberkuliozės atvejų.
Tai tam tikros sistemos – ne gydymo, bet socialinės – nebuvimo pasekmė. Nebuvimo priverstinio gydymo, žmonių, kurie serga, izoliavimo, edukacijos ir prevencijos trūkumo pasekmė. Aš pati važinėju po mokyklas, skaitau paskaitas apie tuberkuliozės simptomatiką, kokiu metu tėvai turėtų nuvesti vaikus padaryti Mantu (tuberkulino) tyrimą. Jeigu pamenate, šis tyrimas mokyklose buvo daromas sovietiniais laikais, dabar to nebeliko – tai kaip jūs manote, kaip atpažinti žmogų, kuris serga?
Kitas dalykas, būdavo priverstinio tuberkuliozės gydymo reabilitacijos sanatorijos, dabar jų nėra. Alkoholikai, benamiai nesigydo, nes alkoholį sumaišius su prieš tuberkuliozę veikiančiais vaistais, labai pykina. Tęstinis gydymas trunka šešis mėnesius, jie pavartoja vaistus porą mėnesių, kol pasidaro geriau, ir vėl vartoja alkoholį. Organizmas įgauna imunitetą vaistams, atsikartoja latentinės tuberkuliozės forma, atspari vaistams, ir gydymas trunka daug ilgiau, reikia vis sudėtingesnių medikamentų, kas mūsų biudžetui kainuoja, man atrodo, vos ne šimtą eurų dienai.
Priverstinis gydymas nėra etiškas ir neturėtų būti taikomas, bet kaip suderinti asmens laisvę ir visuomenės sveikatos gerovę?
Yra žmogaus teisės, konfidencialumas, nors mes patys, medikai, socialinės tarnybos žinome, kur yra tuberkuliozės židiniai.
Į Kauno klinikinės ligoninės Vaikų ligų II skyrių, kurį mūsų fondas globoja, iš visos Lietuvos suvežami sergantys vaikai, yra inkubatoriai, kur jie iki šešių mėnesių laikomi izoliuoti nuo žmonių. Užsiimame jų neformaliu ugdymu, kai jie gali pradėti bendrauti. Pradžioje mūsų savanoriai eina ir bendrauja net su inkubuotais vaikais, su specialiai pritaikytomis priemonėmis, gydytojų leidimu, nes įsivaizduokite: vaikas šešis mėnesius išbraukiamas iš draugų, socialinio gyvenimo. Tuos vaikus net iš „Facebook“ draugų išmeta, nes jie yra „džiovininkai“; draugai nelanko, jų tėvai, nežinodami informacijos, kad tuberkuliozė yra užkrečiama tik aktyvios formos, neleidžia bendrauti. Žinau netgi ne vieną, ne du pavyzdžius, kai tėvai turi keisti gyvenamąją vietą, mokyklos bendruomenei sužinojus, kad jų vaikas serga tuberkulioze.
Čia edukacijos problema. Norisi padėti vaikams, ligoninėse darome jiems terapiją, savanoriai važiuoja į mokyklas, aiškina apie šią ligą, kaip jos išvengti, kaip elgtis užsikrėtus. Lietuvoje tuberkuliozė yra stigma, remti jos prevencija, pagalba sergantiems vaikams užsiimantį fondą nepopuliaru, didesnė dalis žmonių net neįsivaizduoja, kas yra tuberkuliozė.
Kai Amerikoje skaičiau pranešimus apie tuberkuliozę lietuvių išeiviams, trijų šimtų žmonių salėje niekas neuždavė klausimo, kokia tai liga, jiems nebuvo baisu apie ją klausyti, kalbėti. Lietuvos mokyklose, skaitant pranešimą, mokytojai klausia ir klausia, kokia tuberkuliozės simptomatika. Turime šviesti visuomenę.
Labai aktualus Mantu tyrimo mokyklose nebuvimas.
Kitas dalykas – vaikams, gulintiems ligoninėse, medicinos sistema skiria vaistus, gydymą, bet jiems reikalinga ir psichologo, ir tiesiog žmonių, kurie su jais pabūtų, pagalba. Neseniai vienas pranešėjas pastebėjo: kaliniai iš mūsų mokesčių maitinami, sudaromos kažkokios užimtumo programos, o čia vaikai, mūsų vaikai.
Sudomino jūsų siūlymas pakalbėti apie psichologinę vaikų būseną, nes iš tiesų apie tai mažai susimąstome. Sakėte, vaikas iškrenta iš socialinio gyvenimo, kas yra tikrai skausminga. Atrodo keista ir tai, kad interneto laikais žmonėms trūksta informacijos, kas yra tuberkuliozė.
Visi yra paviršutiniški. Kalbėti apie tuberkuliozę – tarsi pripažinti savo žaizdą. Geriau apie tai nekalbėti, nes atrodo, kad ji tada aplenks.
Vienas žmogus, sergantis atvira tuberkuliozės forma, kuris nėra izoliuotas, per metus užkrečia 25 sveikus. Jeigu jo išspjautas skreplys negavo saulės šviesos, jis yra užkrečiamas lašeliniu būdu beveik metus laiko; nusičiaudėjus viešajame transporte, bakterija gyva 3–4 metrų spinduliu dar penkias valandas. Tai jeigu pas mus yra toks sergančių žmonių tankis, nėra priverstinės izoliacijos, visi esame rizikos zonoje. Kai pradedu taip šnekėti, žmonės prašo sustoti, nes bijos išeiti į gatvę.
Iš tiesų, ką reikėtų žinoti moksleivių tėvams? Jie tikrai turi įvairių baimių, išgirsta žinių, kad mokytojai užkrečia vaikus, arba jų pačių vaikai eina į rizikos zonomis tapusias mokyklas. Kyla ir mokinių, mokytojų kokybiško sveikatos tikrinimo klausimas.
Turiu asmeninės patirties šiuo klausimu. Mano dvylikos metų dukra pradėjo jaustis blogai – mokytoja paskambino, kad neatidi pamokose, jai silpna. Pirmiausia tėvai turėtų dėmesingai reaguoti į vaiko silpnumą, nes tuberkulioze susergama, kai nusilpęs imunitetas. Skubiai vežu į polikliniką, ir, atlikus Mantu testą, ranka toje vietoje, kur buvo įšvirkštas nedidelis kiekis tuberkulino, parausta. Dvi savaites, laukdama tyrimo rezultatų, jaučiausi labai blogai kaip mama, svarsčiau, kur padariau klaidą, kad mano mergaitė susirgo. Jos emocinė būklė irgi nebuvo gera. Darėme pakartotinius tyrimus, paraudo ir antrą kartą. Po dviejų savaičių tyrimų, rentgenų, papildomų apžiūrų gydytojai nustatė, kad dukra sveika, tik nusilpęs imunitetas – bet tas dvi savaites atsimenu kaip košmarą.
Jeigu tėvai turi nors mažą įtarimą dėl tuberkuliozės, turėtų vesti vaiką pasidaryti Mantu tyrimą. Jis yra kompensuojamas. Jeigu nėra privalomos tvarkos tirti mokykloje, tada tėvai turi patys rūpintis vaikų sveikata.
Suaugusiesiems taip pat svarbu tirtis – jeigu sergantis tuberkulioze žmogus valgo iš lėkštės mokyklos valgykloje, neužtenka paprasto šilto vandens, kad panaikintų bakteriją. Medicininių knygelių apie sveikatos būklę turėtų atsirasti ir mokytojams.
Į kokius simptomus atkreipti dėmesį norint laiku pastebėti ligą?
Silpnumas, šioks toks karščiavimas, nevalgymas, maža temperatūra, prakaitavimas. Kosėjimas atsiranda jau paskutinėje stadijoje. Iš tikrųjų su daktarais kartais juokaujame, kad mūsų standartinės liesos nuo mokslų pervargusios paauglės simptomai yra visi tuberkuliozės simptomai.
Žmogus dažniausiai bijo tirtis, nes bijo atsakymo, čia kaip ir su AIDS. Dar tirtis neskuba tėvai, kurie net nežino, kam yra skirti dantų šepetukai, – jų vaikai irgi gydosi ligoninėse.
Asmeninė higiena, imunitetas, sveika gyvensena yra pirma prevencija, nes tuberkuliozė yra karo ir skurdo liga, – tai ką, jeigu tokia statistika, vadinasi, mes gyvename kaip trečioji šalis, kaip Somalis. Palyginimui, Čikagoje yra 6 mln. gyventojų ir tik 16 susirgimų tuberkulioze per metus. O mūsų skyriuje per metus gydosi apie 1600 vaikų. Tai ar turime skirtumą? Daugėja socialiai apsirūpinusių vaikų susirgimų, apie tai kalbama tik tada, kai visi masiškai pradėjo sirgti. Pirmus penkerius metus kovojau, kad išvis pripažintų, kad tokia bėda yra, o dabar penkerius metus klausiu, ką jie siūlo, nes mano fondas nepajėgus atlikti visą prevencinį, šviečiamąjį, terapinį darbą.
Šios ligos galima išvengti, jei bus teisinga prevencija, ji yra išgydoma, trukdo tik žinojimo nebuvimas.
Lietuvos gyventojų sveikatos stebėseną atliekančio Higienos instituto duomenimis, tūkstančiui šalies gyventojų 2014 metais teko 1,45 susirgimų tuberkulioze. Daugiausia ligos atvejų užfiksuota Klaipėdoje.
Tuberkuliozės registro 2015 m. gruodžio mėn. duomenimis, Lietuvoje iš viso sirgo 1197 asmenys. 2014 m. tuo pačiu laikotarpiu sirgo 1455 asmenys. Lietuvą PSO priskiria vienai iš 27 pasaulio šalių (PSO duomenys apima 193 šalis), kuriose daugiausiai asmenų serga vaistams atspariomis tuberkuliozės formomis.
Kasmet Lietuvoje tuberkuliozė diagnozuojama daugiau nei šimtui vaikų.
Trumpiausias tuberkuliozės gydymas trunka šešis mėnesius, o sergant atsparia tuberkulioze gydytis tenka porą metų.
Apsikrėsti tuberkulioze galima tik tiesioginio kontakto su sergančiuoju metu, uždaroje patalpoje jam kosint ar čiaudėjant. Infekcijai sukelti užtenka vienos mikrobakterijos.
Uždara tuberkuliozės forma sergantys vaikai epidemiologiškai nėra pavojingi aplinkai, tad nereikia baimintis, kad jie užkrės savo draugus.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą