Daugiau nei pusė Lietuvos žmonių mano, kad fizinis smurtas pateisinamas auklėjant vaikus, o du trečdaliai vaikų mokyklose patiria patyčias. Apie fizinio ir emocinio smurto ilgalaikius padarinius žmogui ir jo aplinkai bei poreikį stiprinti vaiko teisių apsaugą Lietuvoje kalbėjomės su Paramos vaikams centro psichologe Erna Petkute.
Kaip galima apibrėžti emocinį smurtą ir kaip jį atpažinti?
Emocinis smurtas – tai nuolatinis žalingas tėvų bendravimas su vaiku, kai poveikis padaromas ne fiziškai, o psichologiškai, nes vaikui sukeliama pastoviai bloga savijauta ir išugdomas žemas savęs vertinimas.
Yra keletas emocinio smurto rūšių. Pirma iš jų yra tėvų emocinis šaltumas, abejingumas, emocinė nepriežiūra vaiko atžvilgiu, kai tėvai atsiriboja ir nesidomi, kaip vaikas jaučiasi, t.y. kartu su juo nesidžiaugia arba jo nepaguodžia, kai šis labai išsigandęs ar nusiminęs.
Kita emocinio smurto rūšis yra visaapimanti ir nuolatinė neigiama nuostata į vaiką, pasireiškianti priešiškumu, niekinimu, nuvertinimu, kaltės vertimu. Tokiu atveju tėvai gali būti linkę vaikui sakyti, kad jo gimimas sugadino jų gyvenimą ar kartoti, kad vaikas amžinai liks nevykėlis. Tai tėvų nuostata, kad vaikas yra našta, trukdis.
Vaiko raidos neatitinkantis bendravimas su vaiku ir jo poreikių nepaisymas taip pat yra emocinės prievartos rūšis. Tokiems atvejams būdinga per didelė tėvų globa ar vaiko raidos neatitinkančių reikalavimų kėlimas, pavyzdžiui, kai vaiko santykiai su kitais vaikais yra be galo ribojami. Toks vaikas, išskyrus mokyklą, neturi laisvesnės bendravimo formos ir galimybės mokytis būti su bendraamžiais.
Ar galite įvertinti emocinio smurto paplitimą Lietuvoje?
Daugiausiai tyrimų Lietuvoje atliekama seksualinio ir fizinio smurto temomis, tačiau į šį klausimą galima atsakyti kitaip. Du trečdaliai vaikų mokykloje patiria patyčias, tuo tarpu patyčios yra viena iš emocinio smurto tarpusavio santykiuose apraiškų. Kitaip tariant, emocinis smurtas apima ir patyčias. Taip pat žinoma, kad daugiau nei pusė tėvų Lietuvoje pateisina fizines bausmes vaikų atžvilgiu, o fizinis smurtas neatsiejamas nuo emocinio. Negali su meile mušti ar švelniai tvirkinti, tame visada yra emocinės prievartos komponentas.
Kaip emocinį smurtą atskirti nuo kasdienių auklėjimo, ugdymo priemonių?
Emocinis smurtas yra pastovus santykių pobūdis, jį patiriantis vaikas nuolatos jaučiasi labai nekomfortiškai. Jeigu vaikui kartais pasakoma, kad jis žioplas ar kvailai pasiilgė – tai dar nėra emocinis smurtas. Visai kas kita, pavyzdžiui, tėvų reikalavimas vaikui būti ne tuo, kuo jis yra. Lėtą, labiau susimąsčiusį vaiką, kuriam reikia daugiau laiko susikaupti, pagalvoti, tėvai gali nuolatos skubinti darbus daryti greičiau, spausti viską suspėti laiku. Kitu pavyzdžiu gali būti vaikas, neturintis nei polinkio muzikai, nei tam reikiamų sugebėjimų, tačiau tėvų spaudžiamas tapti muzikantu.
Ar vaikystėje smurtą patyręs žmogus labiau linkęs pats smurtauti?
Koreliacija tikrai yra. Mes esame perėmę daugybę mums svarbių žmonių minčių, nuostatų, iš artimųjų išmokę tam tikro elgesio būdų. Kita vertus, Vakarų šalyse vis labiau įsisąmoninama, kad išgąsdintas žmogus nėra geriausias valstybės pilietis ir todėl visiškai atsisakoma fizinių bausmių bei vis didesnis dėmesys kreipiamas į emocinių santykių gerinimą. Tokie pavyzdžiai rodo, kad smurtavimas nėra žmogui įgimtas ir užprogramuotas. Suaugęs žmogus, nors tam tikro elgesio modelio išmoksta dar vaikystėje, gali pats ieškoti kelių, kaip jį keisti.
Kaip galima pakeisti smurtauti įpratusių tėvų elgesį?
Tėvai vis dažniau patys renkasi tėvystės kursus. Ir ne tik tie, kuriems su vaikais nesiseka, bet ir tie, kurie nori geriau suprasti, kokius auklėjimo metodus taikyti.
Įstatyme apibrėžti emocinį smurtą būtina, bet nepakankama. Svarbiausia – pakeisti smurtauti linkusio žmogaus nuostatas, įsitikinimus. Daugiau nei 50 procentų žmonių, tame tarpe ir dalis Seimo narių Lietuvoje mano, kad savo vaikus galima mušti. Jeigu bent pusė šių žmonių suprastų realias tokių įsitikinimų pasekmes, tai būtų rimtas postūmis keistis visiems likusiems. O nelinkusiems keistis padėtų įstatymo pakeitimas.
Blogai, kad suaugusieji rodo prastą pavyzdį vaikams. Suaugę nuolat kartoja, kad vaikai linkę meluoti, o nusikaltę – neprisipažinti. Tačiau stebėtis, kad vaikai stengiasi išvengti atsakomybės tikrai nereikėtų, nes taip elgtis juos mokome mes patys. Suaugusieji žino, kad, pavyzdžiui, mušti ar vogti draudžia įstatymas, tačiau įkliuvę patys, net jei yra nufilmuoti, ginasi nestūmę, nemušę, nevogę.
Žmonės turi suvokti, kad žodis gali pasitarnauti ne vien savigynai, išsisukinėjimui ir kito žeminimui, o ir išsikalbėjimui, sudrausminimui ar kitiems teigiamiems dalykams.
Jūsų nuomone, esama vaiko teisių apsaugos įstatyminė bazė yra pakankama ar reikia ją tobulinti?
Kalbant apie emocinę prievartą, sąvoka šiuo metu yra neapibrėžta ir labai neaiški. Suaugusiųjų santykiams apibūdinti turime daugybę sąvokų, tarp kurių garbė, orumas, pažeminimas, neteisingos informacijos skleidimas, bet kalbėdami apie suaugusiųjų ir vaikų santykius negalime jų naudoti, todėl reikėtų jas pritaikyti, patikslinti, apibrėžti.
Yra vaikų, gyvenančių kraštutinėmis emocinės prievartos sąlygomis ir bent tokiems atvejams tam tikras reguliavimas tikrai turėtų atsirasti. Valstybės institucijoms ypatingai svarbu mokėti atpažinti rimtas emocinio smurto apraiškas.
Ar teisūs tie, kurie lietuviškąją vaiko teisių apsaugos sistemą nori priartinti prie griežčiau reglamentuotos norvegiškosios?
Norvegijoje sistema norvegiška, o Lietuvai reikia lietuviškos, savos. Svarbu pripažinti, kad esama lietuviška yra nepakankamai veiksminga. Kai ką jos tobulinimui galima panaudoti ir iš norvegiškosios – kad ir rimtą situacijos vertinimą, greitą reagavimą.
Tačiau tėvai, ko gero, pagrįstai siekia vaikų auklėjimo autonomijos sau, o ne valstybei?
Autonomija bet kuriuo atveju išlieka, tik ji turi turėti ribas. Niekas nenori dėl kiekvieno pasakyto žodžio ar skirtos nuobaudos kištis į tėvų ir vaikų santykius. Natūralu, kad tėvai į valstybės pastangas reguliuoti reaguoja jautriai – juk kone kiekvienas savo vaikui yra pasakęs kokį negerą žodį, gal kepštelėjęs, stumtelėjęs. Tačiau šiuo atveju svarbu gerai suprasti, kas iš tikrųjų yra smurtas ir kad smurtaudami tėvai užaugins sužalotą vaiką, kuris vėliau žalos savo vaikus arba senus tėvus.
VYTAUTAS RAŠKAUSKAS
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą