APŽVALGOS, Knygos vaikams ir jaunimui, Vaikai/šeima

Pokalbis su rašytoju Vytautu V. Landsbergiu: ,,Man Lietuva – kaip mama“

Bičiuliai, Bitutė šį kartą maloniai pasikalbėjo su rašytoju, režisieriumi, dainų autoriumi Vytautu V. Landsbergiu. Tikriausiai esate skaitę daug jo knygelių, girdėję dainų. Autorius jums pasakos apie savo pomėgius, kūrybą ir meilę Lietuvai.

Kada pradėjote kurti? Ar jau nuo mažų dienų žinojote, kad būsite rašytojas, režisierius, dainų autorius?

Pradėjau kurti nuo vaikiškų melagysčių – mažas būdamas prisigalvodavau nebūtų istorijų ir pasakodavau kaip tikras. Visada jausdavau, kad gebu įtikinti, tai motyvavo meluoti vis geriau ir įdomiau, kol įkliuvau. Primelavau apie tėvą ir jis sužinojo. Buvo griežtokas pokalbis, kurio metu gavau pasiūlymą rinktis – arba bausmę, arba pradėti kurti pasakas apie netikrus sutvėrimus. Taigi, pasakos atsirado „ne iš gero gyvenimo“.

O kokias knygas pats skaitėte, kai buvote vaikas? Kokios muzikos klausėtės?

Tėvo biblioteka buvo (ir tebėra) labai didelė, tad skaičiau viską, ką suprasdavau. Iš eilės. Dabar galvoju, kokia sėkmė, kad televizorius mūsų namuose atsirado tik sulaukus trylikos ar keturiolikos. Knyga buvo vienas pagrindinių laisvalaikio leidimo būdų, ypač kai lyja, kai negali eiti į lauką ar sergi. Grafus montekristus „pervariau“ turbūt dvidešimt sykių, kaip ir „Vinetu“, „Tarzaną“, „Mobį Diką“ ar kitas „kultines“ to meto vaikėzų knygas. Muzikos irgi netrūko, vinilinių plokštelių su klasika, italų dainom, džiazu, indiška muzika – visko, ką mėgo tėvas, klausiau ir aš. Mocarto „Rekviem“ kažkodėl mėgau, net įsijautęs diriguodavau tai plokštelei. Man ūgtelėjus atsirado bitlai, o paskui per sieną atvežti „Pink Floyd“ „nunešė stogą“ ir iki šiol neparnešė.

Esate parašęs labai daug pasakų: apie angelus, arklį Dominyką, obuolius ir t.t. Kodėl jums patinka rašyti būtent pasakas?

Pasakos – iš žodžio „sekti“, o tai susiję su žodžiu sekasi. Čia magija: kai moki sekti, tau sekasi. Kai susigalvoji ką nors (ir surepetuoji knygoje), paskui tai ir nutinka, nes būni užsiprogramavęs. Todėl stengiuosi nerašyti liūnai besibaigiančių knygų, kaip nors jas baigti „ilgai ir laimingai“. Net „Eglę žalčių karalienę“ bandžiau perrašyti ta linkme.

Ar pasakas skaito ir suaugusieji?

Pradėkim nuo susitarimo apie terminus – kas yra suaugę, kas vaikai. Ar tai gimimo data, nugyventi fiziniai metai, ar tai sąmoningumo pobūdis. Vaikai kartais būna brandesni ir atsakingesni už suaugusiuosius.

Jei jums, kaip ir man, patiktų antrasis atsakymo variantas, kad vaikiškumas būdingas visiems, jis gali būt blogas (kai vagi, meluoji) ir geras (kai žaidi, dainuoji, nori draugauti, nebepykti), tada pamatytume kad kiekvieno amžiaus pilietis turi vaikiškumo – gero arba blogo.

Dauguma mano knygų ir yra skirtos būtent tokiems – suaugusiems vaikams arba tėvams, neužmiršusiems vaikiškumo. Vaikiškumas yra šokančios ir savim pasitikinčios sielos zona, jos nereikia nukišti po lova ar gėdytis. O šiaip dažnai gaunu padėkų ir iš suaugusiųjų, kad knygos padėjo, kažką nuramino, kažką paaiškino.

Ar turite savo knygų personažą, kurį mylite labiausiai, kuris Jus patį įkvepia?

Niekas. Bet apie jį jau parašė Sigitas Geda. Itin talpus personažas. Mano paties parašyti personažai – kaip užauginti vaikai, nepasakysi, kurį myli labiausiai. Visus. Bet viena aišku, jog daugiausia susidomėjimo kelia tas, kuris dar neatėjęs, kuris tik debesyse kirba. Kai jis apsireiškia ir jau pradedi jį nujausti, užmezgi kontaktą su juo – būna šventė. Tada ir tampi „nėščias“ būsimąja knyga. Paskui nešioji, storėji, kol parašai ir pagimdai. Pradžioj dažniausiai net nežinai, kas bus – knygelė ar knygelius.

Kai kurios jūsų knygos, filmai, spektakliai ir dainos dažnai yra apie Tėvynę. Kodėl Jūs mylite Lietuvą ir kaip reikia ją mylėti?

Man Lietuva kaip mama. O ji būna visokia: ir pavargus, ir serga kartais. Mėgstu dainuoti, galvoti apie mamą, paskambinti jai. Aplankyti mėgstu, tada einam pasivaikščioti; į parduotuvę ją nuvežu ar pas gydytoją. Tai tikra ir man be galo svarbu.

Lietuvai irgi norėčiau paskambinti, bet neturiu jos numerio. Tai ir skambinu gitara ar kompiuterio klavišais, rašydamas apie ją knygas.

Bitutė ir kiti leidinio personažai savo bičiuliams vaikams siūlo atrasti pasaulio žavesį kultūroje, menuose, gamtoje, istorijoje. Ko palinkėtumėte mažiesiems „Bitutės“ skaitytojams?

Būkit savimi, skaitykit, išmokit daug svetimų patirčių, kad turėtumėt ką užmiršti, nebesinaudodami ir necituodami to, ką jums sakė kiti, suprasdami, kad bemaž viską ir taip žinojot kažkokiame giliausiame savo sielos kambarėly. Iki jo nusikast įdomiausia – siūlau leistis drąsiai į šią kelionę ir susipažint su savimi. O tada ir visa kita rūks kaip iš pypkės… Oi, turbūt negalima taip sakyti šiais laikais? Tada ne iš pypkės, o iš ko nors kito. Tarkim, trykš iš šaltinio versmės. Sproginės ir žaižaruos minčių ugnikalniais, išsiverš jausmų lavom… Bet ką aš čia už jus galvoju, patys susigalvokit, kaip jums bus. Taip bus geriausia.

Tekstas publikuotas žurnalo vaikams „Bitutė“ 5-6 numeryje.

Žurnalą įsigyti galima prekybos centruose, parapijose bei katalikų pasaulio leidinių knygyne.

Daugiau informacijos: www.bitute.lt

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.