„Geri tėvai duoda vaikams šaknis ir sparnus. Šaknis, kad žinotų, jog turi namus, o sparnus, kad išėję iš namų galėtų taikyti tai, ką išmoko juose“, – garsų medicinos mokslininką Joną Salk cituoja psichologė psichoterapeutė doc. dr. Asta Adler, gegužės 25 d. konferencijoje „Globėjų ir įtėvių šeimų stiprinimas“ skaičiusi pranešimą „Prarasti ir atrasti: prieraišumo kūrimo naujoje šeimoje iššūkiai ir galimybės“.
Pasaulyje atlikta nemažai tyrimų, rodančių, kad daugiau nei pusė įtėvių, vaikui atkeliavus į šeimą, suserga depresija. Todėl yra svarbu, kad įtėvių ir globėjų šeimos laiku gautų reikiamą ir savalaikę pagalbą, kurios mūsų valstybėje suteikiama nepakankamai. Lietuvos globėjų ir įtėvių asociacijos (LGIA), organizavusios konferenciją, vadovas Tomas Rimkus pasakoja, jog biologinių tėvų netektį patyrusiam vaikui atėjus į naują šeimą be džiugesio kartu išgyvenama ir neigiamų jausmų, tokių kaip nerimas dėl vaiko sveikatos, stresas dėl pasikeitusio šeimos gyvenimo ritmo, rūpestis, kaip pažinti, suprasti ir patenkinti vaiko poreikius ir t. t. Šie išgyvenimai dažnai turi lemiamos įtakos tolesniems santykiams šeimoje. Įvaikinimo ir globos atveju, krizės šeimose yra neišvengiamos, ypač adaptacijos periodu, kuris, remiantis atlikto tyrimo rezultatais, gali trukti net ne vienerius metus.
Apie tai, kuo vaikams svarbus saugus prieraišumas ir kaip kurti jį vaiką globojančioje šeimoje, kalbamės su psichologe psichoterapeute doc. dr. ASTA ADLER.
Kuo svarbus ryšys su kitu žmogumi ankstyvame mūsų gyvenimo tarpsnyje?
Ateiname į pasaulį kaip neužbaigtas socialinis projektas. Gimstant mūsų smegenys dar nėra susiformavusios. Save formuojame santykyje su kitu žmogumi. Mums labai svarbus emocijų reguliavimas, šito be kito žmogaus neišmokstame. Per kitą žmogų mokomės save suprasti, nusiraminti streso metu, o tai ypač svarbu pirmaisiais gyvenimo metais, kuomet žmogus dar nesupranta savęs, bet formuojasi visa jo bazė, parengtis, apsprendžiama tai, kaip toliau jis megs santykius, kaip jam seksis. Tas labai išryškėja gimimo metu. Kūdikis pradeda matyti, uosti, jau pilve girdi mamos žodžius, jos širdies ritmą, dėl to ir priglaustas prie mamos širdies jis girdi tą ritmą ir greičiau nurimsta. Kitas žmogus padeda vaikui nusiraminti ir suprasti, kad viskas yra pakeliama. Be kito žmogaus vaikas negali nei nusiraminti, nei suprasti, kas su juo vyksta. Jis tiesiog nukreipia viską tik į save.
Į vaiko verksmą būtinai reikia reaguoti. Bėda ta, kad vaikų namuose to dėmesio jie gauna nepakankamai. Rašydama savo mokslinį darbą apie vaikus, kurie nežino, kas yra šeima, pastebėjau, kad šeimą jie suprasdavo kaip didelį būrį vaikų, kaip darželį, į kurį mama niekada neateina. Kitus pasiima, o tavęs – ne. Vaikai pradeda galvoti, kad jie nieko verti. Kaip daiktai, kuriuos išmetame, kai jie mums nereikalingi. „Jei manęs atsisakė, tai kas aš esu? Nereikalingas, bjaurus…“ Ir ta mintis, kad esi niekas, nusėda giliai. Tą jausmą bandoma užtušuoti, bet išgijimui reikia daug laiko. Tie vaikai tampa jautresni, greičiau ir intensyviau reaguoja į stresą, lėčiau nusiramina. Tokiais atvejais įtėviams ir globėjams reikia įdėti daugiau pastangų, nei tėvams.
Tyrimai rodo, kad auklėdami vaikus didesnį stresą išgyvena globėjai, o ne tėvai. Reikia daugiau pastangų patiems nurimti, atrasti tą savo ašį, kad po to galėtų būti prieinami vaikui, nes vaiką suaugęs gali nuraminti, kai pats yra ramus. Jei vaikas, pavyzdžiui, užsigavo, svarbu pastebėti: „Matau, kad susižeidei, gal truputį skauda?“, reikėtų paguosti. O jei nekreipiame dėmesio, vaikas išgirsta žinią, kad jis nesvarbus. Tai lyg dviejų rankų principas – suprasti ir padrąsinti. Tuomet vaikui stresas neužblokuoja jo mąstymo.
Savo pranešime minėjote prieraišumo tipus. Kokie jie būna?
Prieraišumas būna saugus ir nesaugus. Nesaugaus prieraišumo tipai: nesaugus vengiantis, nesaugus ambivalentiškas arba besipriešinantis ir nesaugus dezorganizuotas. Psichologė Mary Ainsworth savo eksperimento metu stebėjo, kaip vaikai elgiasi, kai būna su tėvais, kaip jie elgiasi, kai ateina svetimas žmogus, kaip elgiasi likę vieni ir kaip elgiasi sugrįžus pažįstamam žmogui. Pagal vaikų reakcijas, jie buvo suskirstyti į labiau ir mažiau saugius.
Vengiančio prieraišumo vaikai demonstruoja, kad jiems suaugusieji nelabai rūpi. Jie tarsi užsisklendžia, jiems lyg ir tas pats, ar yra, ar nėra šalia suaugusiojo. Pastebėta, kad tokius vaikus augina labai gąsdinantys ir reiklūs suaugusieji, kuriems nelabai rūpi, ko reikia vaikui, kaip jis jaučiasi, bet kurie visą laiką aiškina, kaip turi būti.
Taip nutinka, kai daug taisyklių ir mažai tarpusavio ryšio. Ir tuomet vaikas išmoksta nerodyti savo jausmų, nes jausmai mus daro pažeidžiamus, tokius, kuriuos galima įskaudinti, įžeisti. Kūne reakcija yra, tačiau ji apsaugoma. Suaugusiajam kyla iššūkis nebūti nei pernelyg įkyriu, nei nutolusiu. Svarbu išlaikyti tą atsargų atstumą, bet ir nenutolti: „Esu šalia…“ Nes kartais gi natūraliai būna skaudu, kai tavęs nereikia…
Kitas nesaugaus prieraišumo tipas yra besipriešinantis, pernelyg išdidintas prieraišumas. Vaikai reikalauja vis daugiau dėmesio, bet tame jų reikalavime yra labai daug nerimo. Tokie vaikai negali nurimti, nes jų auklėjime buvo labai daug nenuoseklumo. Suaugusiesiems jie būdavo tai reikalingi, tai jau ir vėl – nebe. Suaugusieji būdavo labai nenuoseklūs savo vaikų atžvilgiu – kaip jiems „susišviesdavo“ tos emocijos, taip jie ir elgdavosi. O kai tėvai chaotiški, vaiką apima egzistencinis nerimas, jam sunku nurimti. Žmonės labai pavargsta su tokiais vaikais, dingsta bendravimo džiaugsmas ir pasitenkinimas.
Auklėjant tokį vaiką svarbi tampa nerimą mažinanti struktūra, tam tikra rutina ir ritmas: žinoti, kas po ko seka, tai padeda nurimti ir išlaukti. Svarbu nustatyti, kada keltis, kada gultis, kokios procedūros lydi vaiko pasirengimą miegui. Tai nėra paprasta, kai vaikas chaotiškas. Bet jei įspėji, kad devintą reikės eiti miegoti, aštuntą pradedi ruoštis. Nerimą mažina ritualai – tokie, kaip knygutės skaitymas, pasikalbėjimas prieš miegą. Kiekvienas įtėvis ar globėjas derinasi prie vaiko, išgirsta, klausia, ko vaikas norėtų. Reikėtų pasiūlyti realistinį „meniu” – ar tokios pasakos tu nori, ar kitokios? Gebėjimas priimti sprendimus stiprina mūsų autonomiją, nes vėliau gyvenime mums dažnai tenka rinktis. Sunku gyventi, negalint priimti sprendimo, nes ieškoma, kas galėtų nuspręsti už žmogų. Siūlydami rinktis tėvai stiprina vaiko savasties autonomiją. Vaikas išmoksta daryti sprendimus, kurie su amžiumi auga.
Dirbdama su paaugliais vaikų namuose pastebėjau, kad dažną jų ištikdavo siaubas, panikos ataka išgirdus klausimą apie tai, ką jie darys toliau gyvenime. Jei neturi suvokimo, kas esi, ištinka siaubas, kyla didelis gėdos jausmas. Kad atlaikytų gėdą, žmogus turi rasti būdą nusiraminti. Dažnai tai būna alkoholis, savęs žalojimas.
Trečias nesaugaus prieraišumo stilius, nesaugus dezorganizuotas prieraišumas, yra visiškas chaosas. Nuo jo kenčia vaikai, kurie gyvena labai gąsdinančioje aplinkoje, dėl to patys yra labai išsigandę. Pavyzdžiui, vaikas išgyvena siaubą, matydamas, kaip tėvas muša mamą. Tuomet kyla trys reakcijos į stresą: pabėgti, pulti arba sustingti. O kur pabėgsi? Būna, kad pabėga nuo to, kuris gainiojosi su kirviu, bet paskui tenka grįžti. O kad grįžtum, turi nustoti jausti – taip veikia gynybos mechanizmas. Vaikui jau nebaisu, jis gali eiti į mokyklą kitą dieną po to, kai jį kažkas prievartavo… Tuomet tarsi suskyla vidinis pasaulis, nebelieka svarbių dalių, o ryšys tampa labai pavojingas – baisu ir sunku prieiti prie kitų, sukyla baimė, siaubas. Vaikas tampa agresoriumi, auka ir gelbėtoju, ir tie vaidmenys mainosi. Su tokiu vaiku labai sunku bendrauti, nes suaugęs nesupranta, kas yra auka, o kas – agresorius. Toks ryšys gali susiformuoti ir dėl fizinių negalių, operacijų. Vaiko psichika nepajėgi suprasti to, kad mylima mama, rūpindamasi jo sveikata, kelia šiam fizinį skausmą. Geriau tokiu atveju tą darytų kitas žmogus.
Kuo svarbus saugumas vaikui?
Svarbu neužkelti visos atsakomybės tik globėjams ir tėvams. Saugumo jausmas yra tas pagrindas, dėl kurio vaikas gali nusiraminti. Nurimęs jis gali toliau tyrinėti pasaulį, pasitikėti, kad galės įgyti naujų gebėjimų, tikėtis ir viltis, kad kas nors keisis. O viltis yra atsparumo pagrindas. Atsparumas yra kaip procesas, kuriame vaikas po truputį išmoksta priimti sprendimus, atlaikyti sunkumus ir pokyčius. Tai lyg bazė, padedanti eiti per gyvenimą.
Kaip globėjai, bendraudami su vaikais, savo šeimose gali kurti saugumą ir pasitikėjimą?
Saugumą kurti padeda penki dalykai. Vienas jų yra prieinamumas, kuomet suaugęs kartu su vaiku gali pabūti, pažaisti, pakalbėti. Kitas dalykas – jautrumas, gebėjimas pamatyti situaciją vaiko akimis, suvokti, ką jis jaučia, mąsto. Mūsų perspektyva gali būti labai skirtinga, todėl svarbu žiūrėti, stebėti, stengtis atspėti, kas vaiko galvoje.
Trečias svarbus dalykas yra vaiko savivertės kūrimas: įvertinimas, didžiavimasis vaiku, jo pozityvių pusių pastebėjimas. Kaip sakoma, negali visiems sektis visur, bet visiems gali pasisekti kur nors. Dažnai tenka matyti, kad globėjai ir įtėviai pergyvena dėl vaikų, kilusių iš alkoholikų ir narkomanų šeimų, neaukštų tipinių gebėjimų. Bet visi maloniausi dalykai nebūtinai susiję su intelektu. Svarbu tai, kas žmogų daro gerą – reikia padėti vaikui rasti savo vietą. Vaiko savivertės kūrimas, jo stipriųjų pusių pastebėjimas, mokymas bendradarbiauti yra labai svarbus.
Ketvirtas vaiko saugumą kuriantis veiksnys yra mokymas priimti sprendimus. Vaikas tuomet suvokia, kad jis yra vertingas, ir taip ugdoma jo autonomija.
Penktasis – globėjams ir įtėviams svarbu padėti vaikui pasijusti šeimos nariu. Reikėtų pradėti nuo to, kad vaikui svarbu turėti savo vietą, reikšmingas gimtadienių šventimas, nuotraukų, istorijų pasakojimas, visa tai galiausiai tampa visos šeimos istorija.
Rasa Baškienė | bernardinai.lt
Palikti komentarą