Daryti dirbtinį kvėpavimą, padėti sąmonę praradusiam, užspringusiam, traumą patyrusiam žmogui moka tūkstančiai Lietuvos moksleivių. Tik dažniausiai juos to neatlygintinai apmoko nevyriausybinės organizacijos, žinios būna fragmentuotos ir nesikartojamos. Per visą Vilnių veikiausiai atsirastų viena mokykla, kurioje sveikatos ugdymas yra atskira pamoka. Neužtikrintumas užaugina būrį pirmosios pagalbos nemokančių teikti studentų, vairuotojų, švietimo įstaigų darbuotojų – net ir jiems pagal šalies įstatymus užtenka žinias atnaujinti kas penkerius metus.
Išsami sveikatos ugdymo programa yra, pamokų – trūksta
Mokykloje gauti pirmosios pagalbos teikimo žinių pasiseka tiems moksleiviams, pas kuriuos atkeliauja nevyriausybinių organizacijų specialistų. Paprastai jie tai daro nemokamai ir neaprėpia visų mokinių.
„Nėra jokių programų, kaip apmokyti vaikus pirmosios pagalbos, tai daugiausia daro nevyriausybinės organizacijos, kurios savo noru eina mokyti. Tai mūsų idėjinis dalykas, prieš aštuonerius metus reikėjo praktikos, ėjome per mokyklas. Dabar turime pastovių, su kuriomis bendradarbiaujame. Valstybė tuo nesuinteresuota“, – savo patirtimi pasidalijo pirmosios pagalbos, sveikos gyvensenos įgūdžių mokančios viešosios įstaigos „Svarbus žingsnis“ vadovas Oskaras Medzevičius.
Iš vaikų stovyklos užsiėmimų gimusi veikla išsiplėtė, organizacijos komanda apmokė daugiau negu porą tūkstančių moksleivių visoje Lietuvoje. Kasmet ji atnaujina vienos sostinės gimnazijų aštuntokų žinias, dirba su devintokais ir dvyliktokais. Pernai daugiau nei 17 tūkst. moksleivių pirmosios pagalbos įgūdžių ugdymo įstaigose, stovyklose mokė ir Raudonojo Kryžiaus instruktoriai.
Prieš ketverius metus Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino išsamią, pagal moksleivių amžių sugrupuotą sveikatos ugdymo programą. Žinios apie sveikatą, pirmosios pagalbos teikimą, traumų prevenciją vaikų turėjo būti kaupiamos biologijos, kūno kultūros ar kitose pamokose. Atskira savaitine pamoka sveikatos ugdymas tapo tik vienoje kitoje mokykloje.
„Mokymai vyksta, bet jie nėra tęstiniai, – apie situaciją sostinės ugdymo įstaigose kalbėjo Vilniaus visuomenės sveikatos biuro Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Liuda Sliaužienė. – Tai daugmaž pavieniai užsiėmimai, kartais viskas vyksta fragmentiškai.“
Moksleiviai gaivinimo mitų prisigaudo iš filmų
Skandinavijos šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos pirmosios pagalbos pamokas įtraukė net į pradinukų tvarkaraščius. Danai paskaičiavo, kad nuo 2001 metų tik 20 proc. visų žmonių atsitikus nelaimei iki medikų atvykimo būdavo gaivinami. Pradėjus ruošti vaikus, išplėtus defibriliatorių tinklą, apmokius pagalbos skambučius priimančius operatorius, nupirkus 150 tūkst. manekenų, kurių atsisiųsti pasimokyti galėjo kiekvienas gyventojas, pastaruoju metu iki greitosios pagalbos specialistų atvykimo gaivinama jau 70 proc. į kritines situacijas patekusių danų.
„Lietuvoje gaivinamų iki medikų atvykimo žmonių skaičiai turbūt maži. Tai lemia keletas priežasčių, pirma, vaikų niekas nemoko, antra, kartais mokymai būna silpni, o žinios užsimiršta. Gaivinimo rekomendacijose rašoma, kad jei per metus nepasikartoji, pirmos pagalbos teikimo principai užsimiršta. Pas mus įstatyme rašoma, kad švietimo įstaigų darbuotojams užtenka žinias atnaujinti kas penkerius metus. Nėra periodiškumo“, – įsitikinęs O. Medzevičius.
Važinėdamas po mokyklas, jis pastebėjo, kad nors moksleiviai kartais ir turi bendrą supratimą, kaip elgtis, kai žmogų staiga prireikia gaivinti, bet yra prisigaudę mitų – pavyzdžiui, jiems dažnai atrodo, kad gaivinti reikia trumpai. Filmuose toks gaivinimas paprastai neužsitęsia – keli paspaudimai, keli įpūtimai, realybėje širdies masažą ir kvėpavimo stimuliavimą gali tekti kartoti ilgiau nei valandą.
Visuomenės sveikatos biurai turi manekenų, su kuriais galima teorines žinias išmėginti praktiškai, tačiau, anot „Svarbaus žingsnio“ atstovo, ne visos ugdymo įstaigos juos naudoja.
Formalaus pirmosios pagalbos teikimo mokymo pritrūksta ir baigus mokyklas. „Žinios perduodamos per praktinius užsiėmimus, pavyzdžiui, Edukologijos universitetas kai kurių specialybių žmonėms kviečiasi ekspertus, Vilniaus universiteto studentai, kurie mokosi medicinos, bando neformaliai apmokyti kitus studentus pirmos pagalbos. Viskas yra pusiau pogrindinis reikalas“, – sakė O. Medzevičius.
Panaši situacija ir su švietimo įstaigomis: reta valstybinė domisi, kaip darbuotojus apmokyti profesionaliai teikti pirmąją pagalbą. Pastaruoju metu šiuo klausimu bene labiausiai susirūpinę privatūs darželiai ir užsienio kapitalo įmonės.
Ruoš jaunuosius paramedikus
Sveikatos priežiūrą Vilniaus miesto vaikų ugdymo įstaigose vykdo per 180 savivaldybės sveikatos priežiūros specialistų. Aktualiausios problemos, į kurias jie sakosi susitelkę, yra nesveika mityba, fizinio aktyvumo stoka, patyčios, smurto apraiškos, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, nesaugus elgesys namuose, mokykloje, gatvėje. Tik vienoje sostinės gimnazijoje sveikatos ugdymas yra virtęs atskira pamoka.
„Galimybių tęstiniams mokymams neturime“, – prisipažino Vaikų ir jaunimo sveikatos priežiūros skyriaus vedėja L. Sliaužienė.
Tiesa, Vilniaus visuomenės sveikatos biuras parengė pirmosios pagalbos teikimo vaikų ugdymo įstaigose taisykles, išdalijo mobilius stendus, informuojančius, ką daryti ištikus nelaimei, apmokė mokyklose dirbančius visuomenės sveikatos priežiūros specialistus. Pernai įvyko 108 pamokos – paskaitos saugaus elgesio tema, 67 pirmosios pagalbos teikimo mokymo užsiėmimai, 29 pamokos – paskaitos skendimų prevencijos tema ir vienas praktinis užsiėmimas, kaip elgtis su skęstančiaisiais. Vyko ir pirmosios pagalbos mokymai patyrus traumų.
Daug vilčių dedama į kartu su Maltos ordino pagalbos tarnyba pradedamą vykdyti projektą „Jaunieji mokyklos paramedikai“. Ketinama kiekvienoje mokykloje parengti bent po penkis vaikus, kurie taptų visuomenės sveikatos specialisto ir pedagogų pagalbininkais. Pirmosios pagalbos įgūdžius jie stiprintų nuolat.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą