Kai tėvai nusprendžia persikelti į kitą miestą, vaikams tenka išvykti kartu, nepriklausomai nuo to, nori jie ar nenori. Psichologų tyrimai parodė: kuo dažniau vaikai išgyvena tokius persikėlimus, tuo didesnė tikimybė, kad jie vėliau taps agresyvūs, psichiškai nesveiki ar priklausomi nuo narkotikų.
Seniai praėjo tie laikai, kai žmonės visą savo gyvenimą praleisdavo toje vietoje, kur būdavo gimę. Persikraustymų pasitaiko beveik kiekvieno Vakarų šalių gyventojo biografijoje. Vieni pakeičia gyvenimo vietą dėl darbo, kiti – dėl partnerio ar vildamiesi, kad kitur gyventi bus geriau.
Pagal Vokietijos statistiką keturi milijonai žmonių per metus pakeitė savo gyvenamąją vietą – praktiškai kas dvidešimtas šalies gyventojas.
Jeigu šie žmonės turėjo vaikų, tai vaikai buvo priversti persikelti kartu. Dažniausiai jie nenori to daryti. Ir tai suprantama. Jų kasdienė rutina, dienos ritmas, kurie suteikdavo jiems užtikrindavo saugumo jausmą, pakrinka. Draugai, kurie suteikdavo jausmą, kad yra svarbūs ir priklauso kompanijai, prarandami. Tėvai jų nepalaiko, nes patys būna užsiėmę savo persikraustymu ir su tuo susijusiais rūpesčiais. Viskas neįprasta, viskas nauja, o naujovės be galimybės sugrįžti į savo įprastą atsparos tašką vaikams reiškia stresą.
Kiekvienas persikraustymas didina riziką
Mokslininkai seniai žino, kad persikraustę vaikai praranda pagrindą po kojomis. O dažni persikraustymai kelia jiems ypač didelį pavojų, net iki psichikos sutrikimo.
JAV mokslininkai išnagrinėjo duomenis apie 1,5 milijono vaikų, kurie labai kentėjo nuo tėvų kraustymųsi. „Su kiekvienu persikėlimu padidėja rizika, kad vaikas užaugęs taps nusikaltėliu, psichiškai nesveiku ar narkomanu“, – tokią išvadą žurnale „American Journal of Preventive Medicine“ paskelbė Rogerio Webbo vadovaujama psichologų grupė iš Mančesterio universiteto.
Tyrinėtojai išanalizavo duomenis iš Danijos valstybinio registro apie visus vaikus, gimusius nuo 1971 iki 1997 metų. Mokslininkai susiejo persikėlimų skaičių su tuo, kiek iš jų 2013 metais, kai dauguma jau buvo įžengę į ketvirtą dešimtmetį, padarė nusikaltimus, tapo narkomanais, bandė nusižudyti ar sirgo psichinėmis ligomis.
Brendimo laikotarpis pavojingesnis už vaikystę
Iš Danijos vaikų trečdalis iki 15 metų buvo mažiausiai vieną kartą persikėlę gyventi kitur. Labiausiai kentėjo tie vaikai, kuriems teko kraustytis dažniausiai ir vyresniame amžiuje.
Didžiausia rizika , kad jie vėliau patirs psichikos problemų, bandys nusižudyti, taps narkomanais ar nusikaltėliais, grėsė tiems, kurie turėjo persikraustyti būdami tarp 12 ir 14 metų. Mat tos permainos vykdavo ir taip sunkiausiu jų gyvenimo periodu, brendimo laikotarpiu. Taip pat ir rizika, kad suaugę tokie vaikai gali mirti nuo sunkių ligų ar nelaimių, didėjo kartu su persikraustymus išgyvenančių vaikų amžiumi.
Mokslininkai atsižvelgė ir į tai, ar persikraustymų poveikis vaikams priklauso nuo tėvų finansinės ir socialinės padėties arba jų išsilavinimo lygio. Nors buvo spėjama, kad taip, bet tokia prielaida nepasitvirtino.
Nauji mokytojai, naujos taisyklės, nauji keliai į mokyklą
Ryšys tarp persikraustymų skaičiaus ir vėlesnių psichinių problemų visada buvo vienodai akivaizdus, nepriklausomai nuo to, kokios buvo vaiko materialinėse gyvenimo sąlygos. Mokslininkai įsitikinę, kad būtent persikraustymai daro neigiamą psichinį poveikį, o ne aplinkybės, susijusios su permainomis.
Todėl labai svarbu padėti vaikams, kurie atsidūrė naujoje gyvenimo vietoje. Jiems tenka vienu metu įveikti daugybę iššūkių. Pažinti naujus kelius į mokyklą, naujas vietoves, naujus mokytojus su savo taisyklėmis, naujus bendraklasius su kitais santykiais, kitu išsimokslinimo lygiu, naujas mokymo programas, kurios nebūna pritaikytos naujai atvykusiems. Visa tai vaikui būna labai sunku įveikti, ypač kenčia paaugliai, kurių savivertė brendimo laikotarpiu ir taip būna nestabili.
Mokyklos, tėvai ir psichologai turėtų ypatingą dėmesį skirti naujai atvykusiems. O tėvai turėtų gerai pasvarstyti, ar jų planuojamas persikraustymas tikrai yra būtinas
Gražina Vasiliauskienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą